Popiežiaus homilija. Puolamas ir kaltinamas ganytojas meldžiasi
Šios dienos Evangelija kalba apie Jėzaus padarytą stebuklą – mirusio jaunuolio, našlės sūnaus prikėlimą iš numirusių. Jėzus buvo žmonių gerbiamas ne dėl savo skelbto mokymo, bet dėl to, kad turėdamas galią tuo pat metu buvo romus ir nuolankios širdies. Jis nekėlė balso, nešaukė „aš esu pranašas, esu Mesijas“, netrimitavo gydydamas sergančiuosius ar stebuklingai padaugindamas duoną. Jis buvo nuolankus. Buvo artimas žmonėms, juos suprato ir jiems padėjo.
„Evangelijose sakoma, kad jei Jėzus nebuvo su žmonėmis, buvo su Tėvu, meldėsi. Didžiausią dalį savo gyvenimo, savo viešosios veiklos, Jėzus praleido kelyje, su žmonėmis. Jėzus buvo artimas žmonėms. Nuolankumas Jėzų skatino būti su žmonėmis ir dėl to žmonės pripažino jo autoritetą. Jis lietėsi prie žmonių, apkabindavo žmones, žiūrėjo žmonėms į akis, juos išklausydavo. Buvo jiems artimas. Ir iš čia jo galia, autoritetas“.
Jėzui pagailo moters, lydinčios į kapus savo vienturtį sūnų. Jis sustabdė laidotuvių eiseną, motinai tarė „neverk“, o mirusiam jaunuoliui įsakė keltis ir šis atsikėlė. „Norėčiau pabrėžti du atjautos bruožus – romumą ir švelnumą, sakė popiežius. Jėzus mus ragina: mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies. Jis buvo romus, nebarė žmonių. Ar Jėzus nesupykdavo? Kaip gi ne?! Atsiminkime tą kartą, kai jis pamatė savo Tėvo namus paverstus prekybos namais, pamatė prekiautojus, pinigų keitėjus... Jis supyko ir paėmęs rimbą visus išvarė lauk. Tačiau tai jis padarė iš meilės Tėvui; nuolanki meilė Tėvui jį paskatino taip ūmai pasielgti“. Kitas bruožas – švelnumas. Jėzus tai moteriai nepasakė: „neverkite ponia“, žiūrėdamas į ją iš atstumo. Jis prisiartino prie jos, galbūt palietė“.
„Taip pat ir Didįjį Penktadienį kai žmonės Jėzų plūdo ir šaukė „ant kryžiaus“, Jėzus tylėjo, nes jam buvo gaila žmonių, kuriuos suklaidino turtingieji ir turintys valdžią. Jis tylėjo. Meldėsi. Sunkiomis akimirkomis, kai puola velnias, kai kaltina, kai Didysis Kaltintojas kaltina pasinaudodamas kitais, galingaisiais, ganytojas kenčia, aukoja gyvybę, meldžiasi. Jėzus meldėsi. Malda padėjo jam neprarasti tvirtybės kryžiaus kelyje, o ir ant kryžiaus jis sugebėjo parodyti artumą, pagydyti kartu su juo nukryžiuoto nusikaltėlio sielą“. (JM / VaticanNews)
