Popiežiaus homilija. Kaip meldžiuosi? Kaip dirbu?
„Yra krikščionių, kurie sekmadieniais dalyvauja Mišiose, bet paskui nieko kito nemato tik darbą. Jie neturi laiko vaikams, nesuranda laiko su jais pažaisti. Taip neturėtų būti. Jie visą laiką taip užsiėmę, kad kasdieniniai rūpesčiai jiems tampa religija. „Sustok, pakelk akis į Viešpatį, paimk į rankas Evangeliją, pasiklausyk Viešpaties Žodžio, atverk širdį, nekalbėk tik rankų kalba!“ Jie daro gera, bet jų kuriamas gėris yra ne krikščioniškas, bet tik žmogiškas gėris. Jiems stinga kontempliavimo. Ir Mortai jo stigo. Ji buvo drąsi, skubėjo, bėgo pirmyn, jos rankos visą laiką buvo užimtos, tačiau jai trūko ramybės, jai stigo laiko praleisto žiūrint į Viešpatį“.
Popiežius pabrėžė, kad Marijos dėmesys Viešpačiui, jo akivaizdoje praleistas laikas, negali būti suprantamas kaip dykinėjimas. Viešpaties kontempliavimas tai ne darbo pakaitalas. Kontempliuodami Viešpatį mes semiamės įkvėpimo savo kasdieniniams darbams. Tą patį sako ir šv. Benediktas klauzūros vienuoliams skirtoje reguloje: „ora et labora“, „melskis ir dirbk“. Panašiai antradienio Mišių pirmajame skaitinyje liudija ir šv. Paulius. Kai Dievas jį pašaukė, jis ne iš karto ėmėsi darbo, bet pirmiausia kontempliavo jam atskleistus slėpinius. „Paulius viską darė su šia kontempliavimo dvasia, neišleisdamas Viešpaties iš akių. Viešpats kalbėjo Pauliaus širdyje. Jis buvo karštai pamilęs Viešpatį. Mylėti – tai raktažodis, kad nepasiklystume. Jei turime abejonių dėl savo pasirinkimų, jei įtariame, kad mūsų kontempliacija pernelyg abstrakti, jei neaišku ar ne per daug dėmesio skiriame kasdieniams rūpesčiams – tuomet savęs klauskime: „Ar aš myliu Viešpatį?“ Ar neabejoju, kad jis mane išsirinko?“
„Kontempliavimas ir tarnavimas – toks yra mūsų gyvenimo kelias. Kiekvienas savęs paklauskime: kiek laiko kas dieną skiriu Jėzaus slėpinio kontempliavimui? Kaip aš dirbu? Ar darbas mane džiugina, ar dirbu suderinamai su tikėjimu, ar suvokiu darbą kaip tarnavimą pagal Evangeliją? Šios mintys išeis mums į naudą“. (JM / VaticanNews)
