Popiežiaus homilija. Juozapas, sapnų žmogus
Nors ir nesuprasdamas, kas vyksta, Juozapas pakluso. Šventajame Rašte apie Juozapą nėra daug eilučių, tačiau žinome, kad jis buvo „teisus“, laikėsi įstatymo, buvo darbininkas, nuolankus. Popiežius Pranciškus jį taip pat pavadino „tylos žmogumi“: jis tyliai prisiima misiją ir užduotį, kurią gavo iš angelo, be skundų, be apkalbų.
Anot Šventojo Tėvo, Juozapo uždavinys buvo „globoti“ ir „leisti augti“. Globoti, rūpintis, išmokyti įvairių dalykų, tačiau netrukdant augti, bręsti, nesistengiant „kišti nosį“ į visus gyvenimo aspektus, mokant išlaukti. Daug tėvų, anot popiežiaus, pasižymi tokia išmintinga nuostata.
Matome, jog Juozapas taip pat buvo atviros širdies žmogus. „Sapnų žmogus“, – pasakė popiežius Pranciškus. Tačiau ne „svajoklis“, kuris pakibęs ore, gyvena paskendęs fantazijose. Priešingai, Juozapas tvirtai stovi ant žemės, jis labai praktiškas. Tačiau jis sugeba „sapnuoti“ – sapnuoti ateitį. Jo sapnai, kaip ir kiti Biblijoje aprašyti sapnai, atveria duris į ateitį. Tačiau jais reikia tikėti ir pasitikėti. Dievas dažnai prabyla per sapnus.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, kiekvienam iš mūsų reikia tokio sugebėjimo „sapnuoti“. Sapnuoti savo šeimą, savo vaikus, savo tėvus. Sapnuoti jų gyvenimą. Taip pat ir kunigams: ir jie turi sapnuoti savo tikinčiuosius, svajoti apie tai, ko jiems reikia. Sapnuoti ar svajoti taip nekukliai, kaip būdinga jaunuoliams. Tokie sapnai, pakartojo popiežius, atveria duris į ateitį. (RK / Vatican News)