Popiežiaus homilija. Kas nemyli brolio, tas nemyli Dievo
Turime mylėti Dievą konkrečiai, o meilės Dievui konkretumo matas yra mūsų meilė artimui. Šią sąlygą primena apaštalas šv. Jonas pirmajame Mišių skaitinyje: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).
„Jei tu nesugebi konkrečiai mylėti Dievo, tai netiesa, kad tu Dievą myli“, – kalbėjo Pranciškus. „Kai pasaulio dvasia, nesantaikos dvasia, įsivelia į šeimos, bendruomenės, visuomenės gyvenimą, visada atsiranda skilimai ir susipriešinimas. Skilimai vis gilėja, atsiranda vis daugiau neapykantos ir mūsų tarpusavio santykiai virsta karu... Dėl to apaštalas Jonas tvirtina: jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų – tasai melagis, tai yra tarnauja pasaulio dvasiai, kuri yra vien melas, vien apsimetinėjimas. Dėl to turime labai gerai apie tai pamąstyti ir savęs paklausti: ar aš myliu Dievą? O šios meilės matas yra meilė artimui, broliui. Viskas priklauso nuo to, kaip mes jį mylime.“
Pasak popiežiaus, meilės artimui tikrumą galime pamatuoti sau užduodami tokius tris klausimus: ar už jį meldžiuosi? Ar jam nepavydžiu? Ar jo neapkalbu?
„Pirmasis kriterijus, pirmasis klausimas, į kurį turėtume atsakyti: ar aš meldžiuosi už žmones? Už visus ir už konkrečius žmones, už tuos, kurie man patinka ir kurie man nepatinka, už draugus ir nedraugus. Antrasis kriterijus: jei jauti savyje pavydą, jei kyla noras linkėti blogo – tai ženklas, kad tu nemyli. Jei taip yra – sustok. Neleisk, kad šie pavojingi jausmai tave užvaldytų. Neleisk jiems kauptis. Galiausiai trečiasis, pats kasdieniškiausias ženklas, kad aš nemyliu artimo, taigi nemyliu ir Dievo, yra apkalbos. Paimkime į širdį ir įsikalkime į galvą, kad jei apkalbame kitą žmogų, mes nemylime Dievo, nes apkalbos tą žmogų žudo. Apkalbos yra kaip meduoliai: suvalgius vieną norisi kito, o galiausiai viskas baigiasi skrandžio skausmu... Apkalbos vilioja saldumu, bet iš tiesų jos kenkia. Jos yra ženklas, kad tau stinga meilės.“
Kaip atsispirti pasaulio dvasiai, kuri mums trukdo mylėti artimą, o kartu ir Dievą? „Pasaulio dvasią galime nugalėti tikėjimo dvasia. Tikėkime, kad Dievas yra mūsų broliuose ir seserys. Tikėkime ta pergale, kuri nugalėjo pasaulį. Reikia tikėjimo, negana vien proto. Blaivus mąstymas gyvenime reikalingas, tačiau vieno jo negana. Tik tikėjimas mums gali duoti jėgų atsispirti apkalbų pagundai, melstis už kitus žmones, taip pat už priešus, neleisti, kad mumyse kauptųsi pavydas. Šiandien į mus kreipdamasis apaštalo šv. Jono laiško žodžiais Viešpats mus prašo konkrečios meilės. Mylėkime Dievą. Tačiau jei nemylime brolio, negalime mylėti ir Dievo. O jei tu sakai, kad myli brolį, tačiau iš tiesų jo nemyli, jei iš tiesų jo nekenti, esi melagis.“ (JM / VaticanNews)
