Popiežius: Viešpats tesuteikia atminties išsaugojimo malonę
Popiežius Pranciškus rytmečio šv. Mišių homilijoje paragino neužmiršti viso, ką Viešpats yra padaręs mūsų gyvenime. „Prašykime malonės išsaugoti atmintį“, – kvietė popiežius ketvirtadienį šv. Mortos namų koplyčioje.
Šventasis Tėvas Mišiose ragino pradėti gavėnią malonės išsaugoti atmintį prašymu, tačiau einant ne atgal, o į priekį. Kai einame į susitikimą su prisikėlusiu Viešpačiu, turime saugotis, kad nežvelgtume atgal, neleisti sielai tapti kurčiai ir nepasiduoti stabmeldystei.
Kai mūsų širdys ima žvelgti atgalios, kai pasuka ne tuo keliu, ji praranda orientaciją, tarsi nebeturėtų kompaso, kuris parodytų kelią į priekį. Tokia širdis be kompaso yra pavojus visuomenei – pavojus sau ir kitiems. Širdis pasuka klaidingu keliu tuomet, kai nesiklauso, kai susivilioja kitkuo, vaikosi kitų dievų ir tampa stabmeldiška.
„Nemokame klausytis“, – tęsė popiežius. Daugelis sielų kurčios. Taip pat mes, kartais mūsų sielos tampa kurčios, nesiklausome Viešpaties.
Gavėnia mums padeda eiti šiuo keliu. Nesiklausyti Viešpaties ir to, ką jis mums yra pažadėjęs, reiškia prarasti atmintį. Tai įvyksta tuomet, kai užmirštame didžius darbus, kuriuos Viešpats nuveikė mūsų gyvenimuose, savo Bažnyčioje, savo tautoje, kai pradedame pratintis eiti patys, savarankiškai.
Pradėdami gavėnią prašykime atminties išsaugojimo malonės, tęsė popiežius, prisimindamas liturgijos skaitinį, pasakojantį apie Mozės kalbą žydams, jiems besirengiant įžengti į paveldimą kraštą. Mozė ragino tautą prisiminti visa, ką patyrė Viešpaties panorėtoje kelionėje. Tačiau kai jaučiamės gerai, kai nieko mums nestinga, kai dvasiškai jaučiamės patenkinti, tuomet yra pavojus prarasti kelionės atsiminimus.
Gerovė, įskaitant dvasinę gerovę, susijusi su pavojumi, tam tikros amnezijos, sąstingio, atminties netekimo pavojumi: jaučiuosi esąs patenkintas, tačiau užmirštu visa, ką gero man padarė Viešpats, užmirštu visas man suteiktas malones iš įsitikinimo, kad tai dėl mano nuopelnų ir tuo tenkinuosi toliau gyvenime. Tuomet mūsų širdis pradeda eiti atgal, nes nebeklauso savo pačios balso. Atmintis. Atminties malonė!
Prarasti atmintį yra dažnas reiškinys. „Izraelis prarado atmintį, taip atsitinka ir todėl, kad užmiršimas būna selektyvus: prisimenu tai, ką šiuo metu apsimoka atminti, ir neprisimenu to, kas nepatogu. Pavyzdžiui, – sakė popiežius, – tauta dykumoje atminė, kad Dievas ją išvadavo, to negalėjo užmiršti. Tačiau tauta pradėjo skųstis, kad stinga vandens, mėsos ir ėmė prisiminti Egipte turėtus dalykus, tokius kaip svogūnai. Tai selektyvu, nes užmirštama, kad šiuos patiekalus valgė prie „vergystės patiestų stalų“. Svarbu atminti, kad galėtume žengti į priekį, kad neprarastume savo istorijos, savo išganymo istorijos, savo gyvenimo istorijos ir Jėzaus ėjimo su mumis istorijos. Negalima sustoti, negalima eiti atgal, negalima pasiduoti stabams“, – sakė popiežius, atkreipęs dėmesį, kad stabmeldystė nėra ėjimas į pagonišką šventovę ir stabo adoravimas.
„Stabmeldystė yra širdies laikysena – ją renkiesi, kai ji patogiau negu Viešpats, nes Viešpatį užmiršai. Gavėnios pradžioje bus naudinga prašyti atminties išsaugojimo malonės, malonės išsaugoti visą Viešpatį, visa, ką Viešpats nuveikė mano gyvenime: kaip troško gero, kaip mylėjo. O prisiminus – žengti toliau į priekį. Prisiminkime Pauliaus patarimą savo mylimam mokiniui Timotiejui: „Prisimink prikeltą iš mirusiųjų Jėzų Kristų“. Ir aš kartoju, sakė popiežius: prisimink Jėzų Kristų, kuris tave ir mane ligi šiol lydi ir kuris lydės iki pat momento, kai turėsime stoti jo šlovės akivaizdoje. Viešpats tesuteikia atminties išsaugojimo malonę“. (SAK / Vatican News)
