Popiežiaus homilija. Dovanai gavome, dovanai ir duokime
Šios dienos Mišių Evangelijoje Kristus sako: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ Krikščionis negali stovėti vietoje. Viešpats mus siunčia į pasaulį. Jis nori, kad mes vieni kitiems tarnautume, dalintumės su kitais dovanomis, kuriomis jis mus neatlyginamai apdovanojo.
„Krikščionių gyvenimas – tai tarnavimas. Liūdna matyti krikščionis, kurie atsivertę, įgiję krikščioniškąjį sąmoningumą, iš pradžių yra dosnūs, atviri, tarnauja Dievo tautai, bet paskui ima naudotis Dievo tauta, nori, kad ji jiems tarnautų. Tokia laikysena padaro daug žalos. Dievo tauta labai nukenčia. Krikščionis yra pašauktas tarnauti kitiems, o ne jais pasinaudoti.“
Šiandien Viešpats mums primena, kad visas malones esame dovanai iš jo gavę ir dėl to turime jomis dovanai dalytis su kitais žmonėmis. Viešpats nereikalauja iš mūsų užmokesčio. Jis mus myli ir dosniai apdovanoja. Toks Dievo dosnumas yra vienas gražiausių ir labiausiai mus džiuginančių dalykų. „Viešpats labai dosniai mus apdovanoja ir prašo mus tik vieno: kad mūsų širdys būtų atviros. Kai meldžiamės, kai tariame „Tėve mūsų“ maldos žodžius, atveriame savo širdis Dievo mums dovanojamoms malonėms. Kartais būna ir taip, kad mes Dievą prašome konkrečių dalykų ir pažadame už juos melstis, atgailauti ar pasninkauti. Šios pamaldumo formos nėra blogos, tačiau niekada neužmirškime, kad neįmanoma malonės įsigyti, neįmanoma už ją sumokėti. Turime atverti širdį malonei. Dievas mus apdovanoja neatlyginamai.“
„Mūsų dvasiniame gyvenime nuolat mums gresia pavojus viską paversti mainais. Kalbėdamiesi su Viešpačiui kartais mes elgiamės taip, tarsi norėtume jį papirkti, duoti jam kyšį. Ne! Negalima taip melstis! Niekada nesakykime Viešpačiui: jei tu man duosi šią malonę, aš tau atsilyginsiu šia malda, šiuo geru darbu... Mes galime pažadėti Viešpačiui maldas, tačiau ne tam, kad mainais ką nors gautume, bet tam, kad atsivertų mūsų širdys ir sugebėtų su dėkingumu priimti tai, ką Viešpats neatlyginamai mums dovanoja. Jei toks bus mūsų santykis su Dievu, mes sugebėsime panašiai bendrauti ir su žmonėmis, jiems tarnauti. Tai svarbu ir krikščionių asmeniniame gyvenime, ir sielovadoje, ganytojų santykiuose su Dievo tauta. Krikščioniškasis gyvenimas – tai kelionė, tai nuolatinis ėjimas pirmyn. Viešpats mus siunčia į pasaulį skelbti ir tarnauti, o ne pasinaudoti sutinkamais žmonėmis. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Šventumas – tai atvira širdis, kad ją pripildytų Dievo malonė, kurią jis mums neatlyginamai dovanoja.“
