Pasigailėjimas veda teisingumo keliu
Evangelijoje dažnai pasakojama apie pasigailėjimo kupiną Jėzų. Pasigailėjimas yra Dievo kalba. Pasigailėjimas yra kaip širdies objektyvas, per kurį pamatome tikrąsias dimensijas. Jis leidžia matyti tikrovę tokią, kokia ji iš tikrųjų yra, sakė popiežius, kartu atkreipęs dėmesį, kad atjauta Šventajame Rašte prasideda ne su Jėzumi: jau Mozei mūsų Dievas yra atjautos Dievas. Jis Mozei pasakė: „Aš mačiau savo tautos kančią“ (Iš 3, 7). Pasigailėjęs savo tautos, Dievas siunčia Mozę jos gelbėti.
Mūsų Dievas yra atjautos Dievas. Galima sakyti, kad Dievo atjauta kartu yra jo silpnybė ir stiprybė. Tai geriausia, ką jis mums duoda, nes iš pasigailėjimo jis mums atsiuntė savo Sūnų. Pasigailėjimas yra Dievo kalba.
Popiežius prisiminė kitą Jėzaus pasigailėjimą liudijantį pavyzdį iš Evangelijos pasakojimo apie duonos padauginimą. Jėzus tą kartą paliepė savo mokiniams pamaitinti jį sekusių žmonių minią, nors mokiniai priešinosi, jie norėjo „paleisti“ minią, kad išsiskirstę žmonės patys savimi pasirūpintų. Pasak popiežiaus, susidaro įspūdis, kad Jėzaus mokiniai elgėsi atsargiai, tačiau iš Jėzaus žodžių galima pamanyti, kad širdyje pyktelėjo. Jėzus prašė, kad mokiniai pasirūpintų žmonių poreikiais, o nesiųstų į apylinkes ieškoti duonos. Evangelija pasakoja, kad Jėzui pagailo žmonių, kurie buvo tarsi avys be piemens.
Jėzus pasigaili, o mokiniai elgiasi savanaudiškai. Jų sprendimas bekompromis, jie nenori susitepti rankų, tarsi sakytų kitiems: „Žinokitės!“, sakė popiežius prisimindamas dar vieną pavyzdį, meninę nuotrauką, kurią pamatė Vatikano labdaros raštinėje.
Dievo kalba yra pasigailėjimo kalba, o žmogaus kalba dažnai yra abejingumo kalba. Nuotraukoje regima elgetaujanti moteris gatvėje žiemos metu, ji prašo išmaldos, iš valgyklos išėjusi ponia nusisuka į kitą pusę: toks yra mūsų abejingumas. Kaip dažnai nukreipiame žvilgsnį į kitą pusę! Šitaip darydami užsklendžiame duris atjautai. Būtų galima patikrinti savo sąžines:
„Ar pripratau nugręžti žvilgsnį į kitą pusę?“; „Ar leidžiu Šventajai Dvasiai palydėti mane pasigailėjimo keliu?“
Jėzus pasigailėjo motinos ir atidavė jai iš numirusių prikeltą sūnų. Pasigailėjimas mus veda tikrojo teisingumo keliu. Visuomet reikia duoti tiems, kurie turi tam tikrą teisę, o tai gelbsti mus nuo savanaudiškumo ir abejingumo, nuo užsidarymo savyje. Tęskime Eucharistiją atmindami Evangelijos žodžius: „Viešpačiui pagailo“. Jis ir mūsų tepasigaili, mums to reikia! (SAK / Vatican News)
