Ryto homilija. Vilties kultūroje yra vietos senukams ir vaikams

Ir liūdna, kai kraštas pasensta, jame nebėra vaikų, gatvėse nebematyti vaikų vežimėlių, nėščių moterų, kai dirbančių mažiau nei išėjusiųjų į pensiją. Kai seneliai vadinami našta ir yra marginalizuojami. Taip kenčia ne vien žmogiškumas, bet prarandamos ir tradicijos, kurios nėra senų daiktų rinkinys muziejuje, bet žydinčio ir vaisius brandinančio medžio šaknis maitinančios sultys. Jos yra ateities garantas. Visuomenė be senukų ir be vaikų yra sterili, jai gresia liūdnas galas. Tiesa, kuriam laikui jaunystę galima „nusipirkti“: pasipudruoti, pasidaryti plastinę operaciją...

Dievas žmogų kreipia kitu keliu. Tai ne atskirties ir ne įvaizdžio, o vilties kultūra. Tokią kultūrą simbolizuoja „seni ir jauni“. Valstybei, kraštui, Bažnyčiai yra būtini ir tie, ir tie. Popiežius Pranciškus prisiminė dažnai apaštalinių kelionių metu gatvėse regimus vaizdus: jo automobiliui važiuojant pro šalį tėvai iškelia vaikus, prašydami palaiminimo ir tuo pat metu parodydami savo „brangakmenius“.

„Nepamirštu tos senutės centrinėje Jasų aikštėje, Rumunijoje. Kai mano žvilgsnis susidūrė su močiutės, ryšinčios skarele kaip dauguma rumunų močiučių, ji rankose laikė anūką ir jį iškėlė, tarsi sakytų: „Štai mano pergalė, štai mano triumfas“. Tas vaizdas, apskriejęs pasaulį, pasako daugiau, nei šis pamokslas.  Dievo meilė visada sėja meilę ir augina tautą. Ne atskirties kultūra“, – sakė Pranciškus, kuris Mišiose dalyvavusiems kunigams, parapijų klebonams patarė per vakarinę sąžinės patikrą savęs paklausti, kaip elgėsi su seneliais ir vaikais tą dieną. „Tai padės“, – užtikrino popiežius. (RK / Vatican News)