Viltis kaip inkaras
Norėdami būti vilties žmonės turime būti neprisirišę prie nieko ir gyventi įtemptai trokšdami susitikimo su Dievu. Jei prarasime šią perspektyvą, gyvenimas taps sustingęs, niekas nejudės iš vietos, sugesime.
Apaštalo Pauliaus žodžiai Mišių skaitinyje yra „himnas vilčiai“. Kai kurie romiečiai, kuriems apaštalas rašo, į jį su kreipiasi nuogąstaudami, tačiau Paulius užtikrino, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“. Be to, jis primena, kad visa kūrinija ilgesingai laukia apreiškimo. Viltis yra gyvenimas laukiant, kol Viešpats apsireikš, kol susitiksime su Jo.
Pasak popiežiaus, sunku suprasti viltį. Kai kalbame apie tikėjimą prisimename tikėjimą į Dievą, kuris mus sukūrė, į Jėzų, kuris mus atpirko; kalbėdami „Tikiu“ vardijame konkrečius tikėjimo dalykus. Kai kalbame apie meilę, prisimename, jog tai reiškia daryti gera, vykdyti meilės darbus kitiems. Tačiau viltis sunkiau suprantama: viltis yra pati nuolankiausia iš visų dorybių, tik vargstantieji gali ją turėti, sakė Pranciškus.
„Jei norime būti vilties vyrais ir vilties moterimis, turime būti beturčiai, prie nieko neprisirišę. Beturčiai. Ir atviri kitam krantui. Viltis yra nuolanki dorybė, kurią reikia kasdien lavinti. Kasdien turime ja kliautis, kasdien turime paimti į rankas inkaro virvę ir įsitikinti, kad jis tvirtai nuleistas aname krante ir kad jo laikomės. Kiekvieną dieną turime prisiminti, kad „turime užstatą“: mumyse esančią Šventąją Dvasią, kuri veikia mažuose dalykuose“.
Kaip gyventi viltimi? Popiežius priminė Mišių Evangelijos pasakojimus: apie garstyčios gūdą, kurį pasėjame, bet kantriai laukiame, kol Dievas užaugins, ir apie raugą, kurio nelaikome šaldytuve, o įmaišome į gyvenimą, panašiai kaip grūdą pasėjame į žemę.
Popiežius tęsė: „Todėl viltis yra dorybė, kurios negalime pamatyti. Ji dirba „iš vidaus“, mes irgi turime žvelgti „iš vidaus“. Nėra paprasta gyventi viltimi, tačiau man atrodo, kad tai turėtų būti tarsi krikščionio įkvepiamas oras, vilties oras: juo nealsuodamas jis negalės eiti, nežengs į priekį, nežinos, kur eiti. Be abejonės, viltis suteikia tikrumą. Viltis nenuvilia. Ji niekuomet nenuvilia. Jei viliesi, nebūsi nuviltas. Reikia atsiverti šiam Viešpaties pažadui, jo trokšti žinant, kad mumyse veikia Šventoji Dvasia. Viešpats visiems mums tesuteikia malonę gyventi įtemptai trokštant, ne įtampoje nuo nervų ar dėl problemų, ne! Gyventi įtemptai trokštant Šventosios Dvasios, kuri mus išmeta į kitą krantą ir palaiko mus viltyje“. (SAK / VaticanNews)
