Popiežiaus homilija. Nesiteisinkime, kad visi taip daro
Ketvirtadienio Mišių skaitinys iš pirmosios Karalių knygos pasakoja, kaip karalius Saliamonas palaipsniui pasidavė aplinkos įtakai ir supagonėjo. Jaunystėje karalius Saliamonas meldė Dievą išminties ir ja gausiai apdovanotas teisingai valdė tautą. Tačiau senatvėje, kaip pasakoja šios dienos skaitinys, jis tapo vis labiau priklausomas nuo savo žmonų, kurios, būdamos pagonės, garbino savo dievus. Veikiamas jų įtakos ir pats karalius palaipsniui įsitraukė į stabmeldystę. Saliamonas neatsimetė nuo Dievo per vieną dieną, bet palaipsniui darė vis didesnius kompromisus, lėtai riedėjo žemyn. Jei tai nutiko didžiajam karaliui, tas pat gresia ir mums, sakė popiežius. Turime būti budrūs.
„Žmonos sugundė Saliamoną ir dėl to Viešpats jam priekaištavo: „Tavo širdis nuo manęs nusigręžė“. Tas pat nutinka ir mums. Nė vienas nesame nusikaltėliai, nė vienas nenusidedame taip sunkiai, kaip Dovydas su savo karvedžio Urijo žmona. Tad kurgi pavojus? Lėtai slysti žemyn – ne mažiau pavojinga. Leidžiamės vis žemyn ir žemyn, bet to nejaučiame, nes esame praradę jautrumą. Raminame save, kad nieko blogo nedarome, tačiau iš tiesų silpnėja mūsų ištikimybė Dievui. Saliamono žmonos buvo kitatautės ir garbino kitus dievus. Panašiai ir mes užmirštame Viešpatį ir pradedame derybas su kitais dievais – pinigu, tuštybe, išdidumu. Tai vyksta lėtai. Tačiau, jei prarandame malonę – prarandame viską.“
Popiežius įspėja, kad toks lėtas ritimasis žemyn yra labai pavojingas. „Lėtas pasidavimas pasaulio dvasiai yra rimta nuodėmė. Nepadės jokie pasiteisinimai, kad visi taip daro. Bandymai teisintis iš tiesų tik reiškia, kad silpsta mūsų ištikimybė tikrajam Dievui, kad imame tarnauti mūsų laikų stabams. Tai ir yra supasaulėjimo nuodėmė. Išsižadame Evangelijos naujumo, Dievo Žodžio skonio, tolstame nuo Dievo, kuris iš meilės paaukojo už mus savo gyvybę. Neįmanoma tuo pat metu būti su Dievu ir su velniu. Jei apie žmogų sakoma, kad jis sugeba būti ir su Dievui, ir su velniu, vadinasi – jis prarado ištikimybę.“
„Atsiminkime Saliamono nuodėmę“, – sakė Pranciškus. „Atsiminkime, kas nutiko tam išmintingam, Viešpaties palaimintam karaliui, tam didžiojo karaliaus Dovydo įpėdiniui. Stabų sugundytas jis nutolo nuo Dievo ir galiausiai buvo nušalintas nuo sosto. Prašykime Viešpatį malonės suprasti, kada mūsų širdis pradeda silpnėti ir tolti. Jei melsimės, jo malonė mus laiku sustabdys.“ (JM / VaticanNews)
