Popiežius: melskimės už senus žmones
„Norėčiau, kad šiandien melstumės už senus žmones, kuriems šis metas ypatingai sunkus, kuriuos slegia vidinė vienatvė ir baimė. Melskime Viešpatį, kad būtų artimas mūsų seneliams ir senelėms, visiems pagyvenusiems žmonėms, kad duotų jiems jėgų. Jie mums davė išmintį, gyvybę, istoriją. Mes būkime jiems artimi savo malda.“
Šventojo Tėvo homilija. „Kiek kartų turiu atleisti?“
Antradienio Evangelijoje girdime palyginimą apie beširdį skolininką, kurio buvo pasigailėta, jam buvo dovanota didelė skola, tačiau jis nepasigaili žymiai mažiau jam skolingo kito žmogaus. Jėzus papasakojo šį palyginimą savo mokiniams, atsakydamas į Petro klausimą: „Kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus atsakė: „Ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
Atleisti septyniasdešimt septynis kartus – tai atleisti visada, sakė popiežius. Atleisti nelengva, nes mūsų širdį užvaldęs egoizmas klampina mus į neapykantą, nuoskaudas ir kerštą. Visi esame matę šeimų, kurias drasko neapykanta, kartais perduodama net iš kartos į kartą. Esame matę brolių ir seserų, kurie net prie tėvo ar motinos karsto nesisveikina, nes nesugeba įveikti įsisenėjusių nuoskaudų. Atrodo, kad kartais žmogui artimesnė ne meilė, bet neapykanta, o tuo velnias tik džiaugiasi. Jis kursto žmoguje nuoskaudas ir neapykantą, kol galiausiai jį sunaikina. Dažnai jis pradeda nuo mažų nesusipratimų, o galiausiai sunaikina viską. Sunaikina mumyse tikėjimą, kad Dievas atėjo ne smerkti, bet atleisti, kad Dievas kelia puotą dėl kiekvieno atsivertusio nusidėjėlio ir kiekvienam atleidžia.
Kai Dievas mums atleidžia, jis užmiršta viską, ką blogo esame padarę, sakė Pranciškus. Kažkas yra pasakęs, kad tai „Dievo silpnybė“. Jis neatsimena, praranda atmintį. Dievo atmintyje neišlieka mūsų nuodėmių istorijos. Jis atleidžia ir gyvenimas vėl eina pirmyn. Jis mūsų prašo tik vieno: „Ir tu taip daryk, mokykis atleisti. Nenešiok sunkios ir niekam nereikalingos nuoskaudų ir neapykantos naštos“. Popiežius sakė, kad mūsų nuoskaudos niekaip nesuderinamos nei su krikščionių tikėjimu, nei su tikru žmoniškumu. Jėzaus gerumas ir dosnumas mus moko, kad jei norime pasiekti amžiną laimę, visada turime kitiems atleisti.
Šiandien Jėzus sako: „Jei tu eidamas į Mišias atsimeni, kad esi nusikaltęs savo broliui, grįžk ir susitaikink su juo. Neik pas mane vienoje rankoje nešdamas meilę, o kitoje – neapykantą broliui“. Meilė reikalauja nuoseklumo. Reikia visada atleisti. Nuoširdžiai atleisti.
Yra žmonių, kurie su pasimėgavimu smerkia, šmeižia kitus žmones, apkalba bendradarbius, kaimynus, giminaičius, nesugeba atleisti, ką kiti yra blogo padarę, nesugeba užmiršti, kas jiems neįtiko. Pasak popiežiaus, kiekviena tokia nuoskauda – tai velnio laimėjimas. Jis sėja nemeilę ir neatlaidumą, kad gyventume neatleisdami kitiems. Atleidimas yra sąlyga patekti į dangų. Jėzus šios dienos Evangelijos palygime aiškiai sako: turime atleisti.
Viešpats teišmoko mus šio nelengvo dalyko – atleidimo. Prieš eidami išpažinties, sakė Šventasis Tėvas, prieš Susitaikinimo sakramentą visada savęs klauskime: „Ar aš atleidžiu kitiems žmonėms?“ Jei aš pats neatleidžiu, tai neverta apsimetinėti – ir man nebus atleista. Tik tas nuoširdžiai prašo atleidimo, kuris pats atleidžia. Šie dalykai neatskiriamai susiję.
Viešpats tepadeda mums tai suprasti, nuleisti galvas, nebūti išdidiems, dosniai dalytis su kitais atleidimu, sakė popiežius ir pridūrė, kad verta pagalvoti ir apie tokio atleidimo „naudą“. Kaip gi? Kokią gi naudą? Atsiminkime, kad atleidimą gauname mainais už atleidimą. Nors ir vien dėl to, bet turime visada atleisti. (JM / VaticanNews)
