Popiežius: prašykime malonės, kad nebūtume abejingi
Pasak popiežiaus, šis Jėzaus palyginimas labai paprastas ir aiškus, panašus į vaikams skirtą pasakojimą. Kalbama apie du vyrus. Vienas buvo labai patenkintas savimi, rengėsi geriausių stilistų pasiūtais plonos drobės rūbais, kėlė ištaigingas puotas. Gyveno laimingą gyvenimą. Jam nereikėjo niekuo rūpintis, nebent kartais tik išgerdavo kokių vaistų nuo cholesterolio. Viskas jam sekėsi, buvo ramus. Prie jo namų durų stovėjo vargeta, kurio vardas buvo Lozorius. Anas turtuolis žinojo apie Lozorių. Tačiau jo likimas jam nerūpėjo: „Koks mano reikalas, jei anas turi problemų – pats tepasistengia jas išspręsti“. Evangelija to nesako, bet galbūt turtuolius numesdavo vargšui kokį trupinį. Ir taip jie abu nugyveno savo gyvenimus ir abiem teko dalia, kurios nė vienas žmogus negali išvengti: atėjo laikas mirti. Mirė ir turtuolis, ir Lozorius. Evangelija sako, kad Lozorius pateko į dangų, pas Abraomą. Apie turtuolį tepasakyta, kad jis „buvo palaidotas“.
Popiežius atkreipė dėmesį į tai, kad turtuolis žinojo vargšo vardą. Jam nerūpėjo kenčiančio žmogaus likimas, tačiau jis puikiai žinojo, kad čia pat, už jo namų slenksčio, prasideda pasaulis, kuriame žmonės kenčia. Jis žinojo netgi kuo vardu prie jo namų stovintis kenčiantis žmogus.
Kitas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, sakė Pranciškus, tai du pasaulius skirianti bedugnė, apie kurią kalba Abraomas. „Tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus“, – sako Abraomas, kalbėdamas apie bedugnę, kuri skiria du pomirtinio gyvenimo pasaulius, dangų ir pragarą. Tačiau ta bedugnė prasideda jau čia, žemėje, dabartiniame gyvenime, sakė popiežius. Ta bedugnė neatsivėrė po mirties. Ji jau ir prieš tai buvo.
Koks nelaimingas žmogus, kuriam nieko netrūksta, kuriam pasiekiama visa informacija apie tai, kas dedasi pasaulyje, bet jo širdis uždara, jo nejaudina kitų žmonių dramos. Tai, sakė popiežius, širdies, nenorinčios žinoti, kas dedasi pasaulyje, drama. Ji gresia ir mums. Ir mes žiūrime televiziją, skaitome laikraščius, žinome apie pasaulyje kenčiančius vaikus, bet visos šios žinios nepasiekia mūsų širdies. Labai daug žmonių taip gyvena – nėra ryšio tarp proto ir širdies, jie žino, bet neatjaučia, yra abejingi. Tai ta pati praraja, kuri skyrė turtuolį nuo Lozoriaus – abejingumo praraja.
Mes dabar Romoje esame labai susirūpinę, kad parduotuvės uždarytos, kad ne viską galime nusipirkti, kad negalime ramiai pasivaikščioti, kalbėjo Pranciškus. Rūpinamės daugybe dalykų, bet užmirštame badaujančius vaikus, užmirštame vargšus žmones, susispietusius prie valstybių sienų, trokštančius laisvės, priverstinius migrantus, kurie bėga nuo bado ir karo, bet atsitrenkia į sieną – į spygliuotų vielų užtvarą. Mes apie tai puikiai žinome, sakė popiežius, bet tai nepasiekia mūsų širdies. Esame abejingi. Abejingumas – tai atjautos stokos drama, nors ir žinome kito žmogaus vargus. Tai praraja – abejingumo praraja.
„Šiandien prašykime Viešpatį malonės, kad nebūtume abejingi. Prašykime malonės, kad visų mūsų protus pasiekiančios žinios apie žmonių skausmą pasiektų ir mūsų širdis, kad mus skatintų ką nors daryti kitų labui“, – baigė homiliją Šventasis Tėvas. (JM / VaticanNews)
