Sekmadienio ryto Mišios: už verkiančiuosius
Pradėdamas Mišias Pranciškus kalbėjo: „Galvoju apie daugybę verkiančiųjų: atskirtus, uždarytus karantine, senus žmones, sergančiuosius, gulinčius ligoninėse, tėvus, kurie negauna atlyginimo ir nežino, kaip pamaitinti vaikus. Daug žmonių verkia. Palydėkime juos sugraudintomis širdimis. Verkime ir mes kartu su Viešpačiu, kuris verkė dėl savo žmonių.“
Penktojo gavėnios sekmadienio Mišių Evangelija pasakoja apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių. Jėzus turėjo draugų, sakė popiežius. Mylėjo visus žmones, tačiau turėjo ir bičiulių, su kuriais jo ryšiai buvo glaudesni, buvo daugiau meilės, daugiau pasitikėjimo. Jėzus dažnai lankydavosi Lozoriaus ir jo seserų Marijos ir Mortos namuose. Tad suprantama, kad žinia apie Lozoriaus mirtį jam buvo nepaprastai skaudi. Jis atėjo prie kapo ir pravirko. Jėzus – Dievas – pravirko. Kiek gerumo ir švelnumo! Jėzus verkia iš širdies, su meile. Jis verkia kartu su verkiančiaisiais, kalbėjo Pranciškus.
Šiandien, kai pasaulyje matome tiek daug kančios, tiek daug žmonių, kurie kenčia dėl pandemijos, klausiu: ar aš moku verkti taip, kaip verkia Jėzus? Ar mano širdis panaši į Jėzaus širdį? O gal mano širdis kieta, gal net ir darydamas gerus darbus nesugebu susigraudinti ir verkti? Prašykime Viešpatį šios malonės: Viešpatie, kad verkčiau kartu su šiandien kenčiančiais žmonėmis. Mes šiandien, prie šio Jėzaus aukos altoriaus, kreipkimės į jį, kuris nesigėdijo verkti, ir prašykime ašarų malonės. Ši diena mums tebūnie ašarų sekmadienis. (JM / VaticanNews)
