Šeštadienio rytą popiežius aukojo Mišias už šeimas
„Tęsiame maldą už žmones, kenčiančius dėl šios pandemijos. Šiandien jus prašau ypatingai melstis už šeimas. Daugelio šeimų vaikai pasilieka namuose, nes mokyklos uždarytos. Nelengva tėvams suvaldyti šias situacijas, gerai suvaldyti, neprarandant ramybės ir džiaugsmo. Galvoju apie neįgalių žmonių turinčias šeimas. Žmones su negalia globojantys dienos centrai uždaryti ir visą laiką tenka jais rūpintis namuose. Melskimės už šeimas, kad šiuo sunkiu metu neprarastų ramybės, kad būtų tvirtos ir jų gyvenime nestigtų džiaugsmo.“
Šventojo Tėvo homilija
Šeštadienio Mišių Evangelija – tai daug kartų girdėtas Jėzaus palyginimas apie sūnų palaidūną ir gailestingąjį tėvą. Homilijoje popiežius pirmiausiai atkreipė dėmesį į kontekstą, kuriame nuskambėjo šis Jėzaus palyginimas. Evangelistas rašo, kad pas Jėzų rinkdavosi žmonės, kitų laikomi nusidėjėliais, dėl to fariziejai ir Rašto aiškintojai priekaištavo Jėzui. Vieniems reikia Viešpaties pagalbos, reikia ganytojo, kuris jiems vadovautų, dėl to jie ir seka Jėzų, klausosi jo žodžių. Kiti yra patenkinti savimi, jie yra baigę universitetus, kai kurie turi po du daktaro laipsnius. Jiems viskas aišku, nereikia jokios pagalbos.
Palyginime Jėzus kalba apie sūnų, kuris ateina pas tėvą ir sako: „Duok man priklausančius pinigus ir aš iškeliauju“. Ir tėvas atiduoda, kentėdamas sutinka su sūnaus norais. Labai dažnai tėvai yra bejėgiai. Nors ir mato savo vaikų ydas, jie nieko negali padaryti, sakė Pranciškus. Jaunuolis veržiasi į pasaulį, namai jam per ankšti, nori iš jų ištrūkti kaip iš kalėjimo. Tėvas kenčia, tačiau ir toliau myli savo vaiką. Tėvas sugeba prisiderinti prie sūnaus brandos ritmo ir laukia tos dienos, kada sūnus pasiryš pas jį sugrįžti. Ir kai sūnus taria: „Kelsiuosi ir eisiu pas tėvą“, tėvas jo laukia, pamato jį iš tolo.
Toliau palyginime kalbama ir apie kitą sūnų, kuris nepaliko tėvo namų ir visą laiką jo klausė. Kaip reagavo vyresnysis sūnus, sužinojęs, kad tėvas su meile priėmė į namus sugrįžusį jaunėlį sūnų palaidūną? Evangelijoje sakoma, kad jis supyko, pasipiktino. Kodėl jis nesidžiaugia, o pyksta? Problema ta, sakė popiežius, kad vyresnysis sūnus, nors ir visą laiką gyveno tėvo namuose, nesuprato, ką iš tiesų reiškia gyventi namuose, būti su tėvu. Jis gyveno taip, tarsi namai būtų ne namai, o viešbutis, gyveno su tėvu, bet nejautė artumos. Kiek daug Bažnyčioje turime tokių įnamių, kurie gyvena Dievo namuose kaip viešbutyje, bet skelbiasi esą namų šeimininkai, sakė popiežius.
Pastebėkime, tęsė Pranciškus, kad tėvas nebara grįžusio paklydėlio sūnaus, bet jį apkabina, pabučiuoja ir kelia puotą, kad ir kiti džiugtųsi jo sugrįžimu. Tėvas nebara, tačiau pats sūnus, matydamas tėvo gerumą, supranta, kad jis klydo, kad jo širdis buvo uždara, kad jis nenorėjo į ją įsileisti tėvo meilės. Popiežius paminėjo vieną anksčiau jo sutiktą kunigą, visų gerbiamą ir mylimą nuodėmklausį, kuris apie jaunus labai ambicingus kunigus sakydavo: „Aš meldžiuosi, kad Viešpats jam ant kelio numestų banano žievę. Jei jis paslydęs pargrius, jam tai išeis į gera“. Nenoriu šventvagiškai kalbėti, bet iš tiesų, gal geriau, kad toks žmogus nusidėtų ir supratęs savo klaidą melstų Tėvo gailestingumo.
Daug dalykų sako Viešpats šiuo palyginimu – atsaku tiems, kas jam priekaištavo, kad bendrauja su nusidėjėliais. Ir šiandien, sakė popiežius, Bažnyčios žmonės susilaukia priekaištų dėl to, kad bendrauja su stokojančiais, paprastais, dirbančiais žmonėmis. Viešpats mums tesuteikia malonę suprasti, kur slypi problemos esmė. Problema yra ta, kad gyvenantieji namuose dažnai nesupranta, kas yra namai, nejaučia ir nesupranta, kas yra tėvystė, brolybė, ryšiai su žmonėmis. (JM / VaticanNews)
