Šeštadienio ryto Mišios. Malda už santarvę šeimose
Šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo dienos skaitinius. Pranašas Ozėjas nurodo: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos.“
Evangelistas Lukas perduoda Jėzaus palyginimą apie pernelyg didelį pasitikėjimą savo teisumu: „Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas.“
Šis palyginimas, anot Šventojo Tėvo, moko mus, kaip melstis, ir perspėja saugotis išdidumo, susireikšminimo, teisuoliškumo. Tarsi mes sakytume Dievui: „Pažiūrėk, koks aš šaunus. Pasakyk, jei ko reikia, aš išspręsiu problemą.“ Tokias nuostatas galime atpažinti ir kituose Jėzaus palyginimuose. Sūnaus paklydėlio palyginime taip į tėvą kreipiasi vyresnysis brolis – „Man, tokiam šauniam, šventės nerengi, o štai mano broliui švaistūnui – taip“ (žr. Lk 15). Panašiai manė ir bevardis turtuolis, kuris vargšui Lozoriui gailėjo net trupinių nuo stalo (žr. Lk 16). Visi jie buvo tokie užtikrinti savimi – dėl savo elgesio, dėl turimo turto ir galios.
Kitoje pusėje stovi muitininkas, kuris nedrįsta akių pakelti į dangų. Jis šiek tiek panašus į sūnų paklydėlį, kuris taip pat mušėsi sau į krūtinę sakydamas, kad grįš pas tėvą ir išpažins savo nuodėmes. Jis taip pat primena Lozorių, kuris gyveno turtuolio arogancijos šešėlyje.
„Šiuo atveju Viešpats mus moko, kaip melstis, kaip artintis, kaip prisiartinti prie Viešpaties – nuolankiai.“
Viešpats atleidžia visas nuodėmes, tačiau turime to paprašyti be puikybės, be grimo, be dangstymosi savo dorybėmis ir tuo, ką esame išmokę, apnuogindami sielą, apnuogindami širdį. Viešpats moko tokios maldos. Toks yra Jo nurodytas kelias. Neturime eiti savimi užtikrintų fariziejaus, vyresniojo brolio arba turtuolio, kuriam nieko netrūko, keliu. Turime ištarti „Esu nusidėjėlis“ ne lūpomis, o širdimi. Savęs teisinimas yra puikybė, persirengimas, paliekant visą purvą savyje. Turime išpažinti nuodėmes nuoga siela, pakartojo popiežius.
„Viešpatie, mokyk mus tai suprasti, tokiu būdu melstis. Kai maldą pradedame pasiteisinimais, pabrėždami savo teisumą, tai nebėra malda: tai kalbėjimasis su veidrodžiu. Kai pradedame maldą pabrėždami tikrąją situaciją – „Esu nusidėjėlis, nusidėjėlė“ – tai geras žingsnis link to, kad leistume Viešpačiui į mus pažvelgti. Tegu Jėzus mus to išmoko“, – sakė Šventasis Tėvas.
Ir per šias šv. Mišias popiežius Pranciškus pakvietė priimti dvasinę Eucharistiją, kurią palydėjo šv. Alfonso Liguorio malda.
„Mano Jėzau, aš tikiu, kad tu esi Švenčiausiame altoriaus Sakramente. Myliu tave labiau už viską ir trokštu priimti Tave į savo sielą. Kadangi negaliu priimti tavęs sakramentiniu būdu, ateik į mano širdį dvasiniu būdu. Priimu tave lyg jau būtum atėjęs ir vienijuosi su tavimi. Niekada neleisk man nuo tavęs atsiskirti. Amen.“ (RK / Vatican News)
