Ketvirtadienio ryto Mišios. Kad nebūtų naudojamasi pandemija
„Daug kur jaučiamos pandemijos pasekmės. Viena iš jų: daugelis šeimų jaučia stoką, alksta ir, deja, joms apsimestinai padeda lupikautojai. Tai yra kita pandemija, socialinė pandemija: nuo jos kenčia šeimos žmonių, kurių uždarbis priklauso nuo kiekvienos dienos darbo, kurie dirba be sutarties, kurie dabar negali dirbti, kuriems trūksta maisto, taip pat vaikams. O lupikautojai pasisavina ir tai, ką jie dar turi. Melskimės. Melskimės už šias šeimas, už jų vaikus, už šių šeimų orumą ir taip pat už lupikautojus: kad Viešpats paliestų jų širdis ir jie atsiverstų.“
Savo homilijoje popiežius komentavo dienos skaitinį iš Apaštalų darbų apie Petrą ir kitus apaštalus (Apd 5, 27–33), kurie atsidūrė priešais teismo tarybą. Tai, priminė popiežius, ankstesnių įvykių pasekmė. Jie nebebuvo tie išsigandę, išblaškyti mokiniai, kaip iki Velykų. Tapę Jėzaus prisikėlimo liudininkais, jie drąsiai liudijo šventykloje ir gatvėse, patraukė daugybę žmonių. Apaštalas Petras pagydė luošį, skelbė atėjusį Mesiją. Vyriausias kunigas pasirūpino, kad jie būtų suimti, įkalinti, o galiausiai liepė jiems pasiaiškinti prieš teismo tarybą: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują“. Mat apaštalai drąsiai įvardijo jų atsakomybę ir susimokymą prieš Jėzų.
„Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio.“
Pasak popiežiaus, girdint tokią Petro drąsą, tiesumą, kyla klausimas, ar čia tas pats Petras, kuris visai neseniai išsižadėjo Jėzaus? Tas pats Petras, kuris buvo taip išsigandęs, kuris parodė tokį bailumą? Kaip jis atėjo iki dabartinio taško? „Mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems“, – sufleruoja apaštalas.
„Koks buvo Petro kelias, kol jis atėjo iki šios vietos, kol tapo toks drąsus, bebaimis, nebijantis viešumo? Jis nesunkiai galėjo pasiekti kompromisą ir pasakyti kunigams: „Būkite ramūs, mes kalbėsime tyliai, viešai jūsų nekaltinsime, o jūs mus palikite ramybėje“. Galėjo pasiekti tokį kompromisą. Istorijoje Bažnyčia daug kartų buvo priversta taip elgtis, kad apsaugotų Dievo tautą. Ir daug kartų taip pasielgė, kad apsaugotų ne savo tikinčiuosius – šventą Bažnyčią, o savo vadovus. Kompromisai gali būti geri ir blogi. Tačiau šioje situacijoje Petras nesirenka jokio kompromiso. „Jūs esate kalti“, – drąsiai pareiškia jis“, – komentavo popiežius Pranciškus ir dar kartą paklausė: „Kaip Petras atėjo iki tokio taško?“
Evangelijoje Petras atsiskleidžia kaip entuziastingas, ištikimas, dievobaimingas ir labai mylintis žmogus: toks, kuriam Dievas apreiškė, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus. Tačiau netrukus jis Viešpačiui jau siūlė rinktis kitą kelią: atpirkimą be kryžiaus. Dėl to Jėzus jam sako: „Eik šalin, šėtone“. Matome Petrą, kuris gauna malonę ir pasiduoda gundymui, kuris sugeba išpažinti Mesiją, o vėliau iš baimės Jo išsižadėti. Jis tuo pat metu dosnus ir silpnas, netvirtas.
„Kokia Petro paslaptis, kas ta jėga, kuri leido ateiti iki naujo taško?“, – klausė popiežius. Atsakymas, pasak jo, glūdi kitoje Evangelijos vietoje. Prieš Kančią Jėzus perspėja apaštalus: „Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius.“ O Petrui priduria: „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“
„Štai Petro paslaptis: Jėzaus malda. Jėzus meldžiasi už Petrą, kad jo tikėjimas nesusvyruotų ir kad jis galėtų, kaip sako Jėzus, stiprinti brolius. Jėzus meldžiasi už Petrą. Tai jis darė dėl Petro, tai daro dėl visų mūsų. Jėzus meldžia už mus Tėvą. Mes įpratę melsti Jėzų, kad mums suteiktų vieną arba kitą malonę, mums padėtų, tačiau nepagalvojame apie Jėzų, kuris Tėvui rodo savo žaizdas, apie Jėzų Užtarėją, apie už mus besimeldžiantį Jėzų. Petras galėjo nueiti visą savo kelią, nuo bailumo iki drąsos, dėka Šventosios Dvasios dovanos, gautos dėl Jėzaus maldos“, – kalbėjo popiežius. (RK / Vatican News)
