Ketvirtadienio ryto Mišios už nematomus kenčiančiuosius
„Šiomis skausmo ir liūdesio dienomis išryškėja daugybė paslėptų problemų. Šiandien laikraštyje mačiau nuotrauką, kuri sujaudino mano širdį: daug be pastovaus būsto mieste gyvenančių žmonių, gulinčių automobilių statymo aikštelėje. Prašykime Kalkutos Motiną Teresę, kad ji pažadintų mumyse artumą tiems žmonėms, kurie paprastai gyvena pasislėpę, bet krizės sąlygomis jų sunkumai išnyra visu akivaizdumu.“
Ketvirtadienio Mišių Žodžio liturgija – pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos, psalmė ir Evangelija pagal Joną – kalba apie Dievo sandorą su žmonija. Jėzus Kristus atbaigė ir ištobulino išganymo istorijos pradžioje Dievo sudarytą sandorą su mūsų tikėjimo tėvu Abraomu.
„Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo“, – skelbia psalmė. Viešpats niekada neužmiršta žmonijai duotų pažadų, sakė popiežius, pradėdamas homiliją. Dievas išsirinko Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis bus nesuskaitomos daugybės tikinčiųjų žmonių tėvas. Išrinkimas, Dievo pažadas ir jo su žmonėmis sudaryta sandora yra mūsų tikėjimo pamatai. Mes visi esame išrinktieji. Ne dėl to esame krikščionys, kad toks mūsų pasirinkimas, bet dėl to, kad Dievas mus išsirinko. „Tu būsi protėvis daugybei tautų“, – tarė Dievas Abraomui. „Aš sudarau savo sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių per visas jų kartas, ir būtent amžiną sandorą: tau ir tavo palikuonims aš būsiu Dievas.“ Sandora – tai ištikimybė, sakė Pranciškus. Viešpats yra ištikimas savo duotiems pažadams ir jis laukia tokios pat ištikimybės iš mūsų, savo išrinktųjų.
Jėzus Evangelijoje šiandien sako, kad tėvas Abraomas džiūgavo žinodamas, kad sulauks dienos, kai Dievo Sūnus ateis į pasaulį. Jėzus atėjo atbaigi ir ištobulinti Dievo su Abraomu sudarytos sandoros. Ištobulinti sandorą – tai išvaduoti mus iš nuodėmių. Mes esame krikščionys dėl to, kad sąmoningai priimame Dievo mums skirtą išrinkimą, kad tikime tuo, ką Dievas mums pažadėjo, kad gyvename taip, kaip dera Dievo išrinktiesiems. Ne visada mes sugebame ištikimai gyventi. Dažnai pasitaiko, kad atmetę Dievo mums dovanotą išrinkimą, mes patys renkamės stabus, išsižadame vilties, gyvename taip, tarsi sandora mūsų nesaistytų. Tai ir yra nuodėmė – blogis, iš kurio mus vaduoti atėjo į pasaulį Kristus. Dėl to ir džiaugėsi mūsų tikėjimo tėvas Abraomas, žinodamas, kad žmonija sulauks Kristaus atėjimo dienos.
Melskimės, kad ir mes sugebėtume taip tikėti ir gyventi, kaip mūsų tikėjimo tėvas Abraomas: suvokdami, kad esame išrinkti, džiugiai laukdami Dievo pažadų išsipildymo ir jo su mumis sudarytą sandorą liudydami savo gyvenimu, sakė Pranciškus. (JM / VaticanNews)
