Pirmadienio ryto Mišios. Kaip elgiamės su vargšais?
Homilijoje popiežius komentavo dienos Evangelijos skaitinį (Jn 12, 1–11), kuriame buvo pasakojama apie Jėzaus viešnagę Betanijoje, jo iš numirusiųjų prikelto Lozoriaus namuose. Čia Marija patepė jam kojas brangiu tepalu, o Judas Iskariotas papriekaištavo: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?“. Evangelistas priduria, jog jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. Judui Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“. Tame pat Evangelijos epizode priduriama, jog aukštieji kunigai sumanė nužudyti ir Lozorių, mat daug žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.
Popiežius priminė šeštadienio homiliją apie Lozoriaus prikėlimą ir kaip gimė sumanymas Jėzų nužudyti. Pasak Pranciškaus, šeštadienio Evangelijoje regėjome tris gundytojų žingsnius – pasiūlyti blogą dalyką, įtikinti tai daryti ir galiausiai pateisinti, užmigdyti sąžinę. Pirmadienio Evangelijos skaitinyje girdime tęsinį, dar vieną žingsnį: Jėzaus priešai nebegali sustoti, jie eina pirmyn. Jiems nebepakanka Jėzaus gyvybės, jie kėsinasi ir į Lozorių, nes ir jis yra gyvybės liudytojas.
Komentuodamas Judo žodžius Marijai ir jo godumą, popiežius Pranciškus pastebėjo, jog blogo, neištikimo administratoriaus istorija visada aktuali, jų visada yra, taip pat aukštame lygyje.
„Pagalvokime apie kai kurias labdaringas arba humanitarines organizacijas, kurios turi daug darbuotojų, didelę struktūrą, o vargšams atiduoda 40 procentų gaunamų pinigų, nes 60 procentų skiria savo algoms. Tai irgi būdas pasisavinti vargšų pinigus“, – pasakė popiežius.
„Vargšų jūs visada turite su savimi.“ Kai kuriuos vargšus, tęsė Pranciškus, mes matome. Tačiau tik minimalią dalį. Didžiosios daugumos nematome, bet ji egzistuoja. Šiuos vargšus nuo mūsų paslepia mūsų abejingumo kultūra, kuri neigia ar pateisina. Net jei to nedarome, priprantame matyti vargšus tarsi miesto dalį. Tarsi statulas: šioje vietoje viena senutė prašo pinigų, kitoje kitas elgeta… Tarsi vargšai būtų natūrali miesto dalis. Tačiau didžioji jų dalis yra ekonominės ir finansinės politikos aukos. Daug kur dabar statistiką galima apibendrinti tokiu būdu: daugybė pinigų mažumos rankose, dauguma skurstančiųjų. Šie vargšai yra pasaulinės ekonomikos struktūrinio neteisingumo aukos. Daugybė iš jų gėdijasi, jog negali išgyventi iki mėnesio galo. Daug iš jų priklauso viduriniajai klasei, kurie slapta ateina prašyti pagalbos į Caritas organizaciją, jausdami gėdą.
„Ar juos matau? Ar jaučiu šią tikrovę? Ypač paslėptą tikrovę tų, kurie jaučia gėdą prisipažinti, jog neišgyvena iki mėnesio galo?“, – klausė popiežius.
Jis prisiminė vieną įvykį iš to meto, kai buvo Buenos Airių ganytojas. Sužinojęs apie apleistą fabriką, kuriame apsigyveno keliolika šeimų su vaikais, Pranciškus nuėjo jų aplankyti. Pasak jo, į akis krito jų pakankamai geri baldai. Šios šeimos priklausė viduriniajam sluoksniui, tačiau nebegalėjo mokėti nuomos ir turėjo išsikraustyti į apleistą fabriką. Tai naujieji vargšai. Tai ekonominio ir finansinio neteisingumo aukos. Su vargšų klausimu susidursime Dievo teisme.
„Pirmas Jėzaus klausimas, kurį Jėzus užduos, bus toks: „Kaip elgeisi su vargšais? Davei jiems maisto? Aplankei kalėjime? Nuėjai į ligoninę? Padėjai našlei? Nes ir aš ten buvau“, – sakė popiežius Pranciškus. Pagal tai būsime teisiami. Ne pagal savo gyvenimo lygį, keliones ir socialinę svarbą, o pagal santykį su vargšais. Jei nusisuksime nuo jų šiandien, Viešpats nusisuks nuo mūsų teismo dieną. Kai Jėzus sako, kad vargšų visada turėsime su savimi, taip pat sako, jog Jis visada bus su vargšais. Tai nėra komunizmas, tai Evangelijos centras: pagal tai būsime teisiami. (RK / Vatican News)
