Popiežiaus homilija: atsiminkime, kad esame Dievo tauta
„Vakar gavau menininkų grupės laišką. Jie man padėkojo, kad už juos meldėmės. Norėčiau prašyti Viešpatį, kad laimintų menininkus. Jie mums padeda suprasti grožį, be kurio neįmanoma suprasti Evangelijos. Dar kartą melskimės už menininkus.“
Homilijoje popiežius komentavo šios dienos pirmąjį skaitinį iš Apaštalų darbų (Apd 13, 13–25). Paulius, skelbdamas Kristų Mažosios Azijos gyventojams, pirmiausiai diasporoje gyvenančių žydų bendruomenių nariams, atvyko į Pisidijos Antiochiją. Sinagogoje susitikęs su savo tautiečiais Paulius jiems skelbia, kad Jėzus yra Dievo atsiųstas Gelbėtojas, kurio Izraelio tauta laukė per visą savo istoriją. Skelbdamas Jėzų, Paulius kalba apie visą išganymo istoriją. Prieš Jėzaus atėjimą buvo ilga malonės, išrinkimo, pažadų istorija. Dievo ir jo tautos istorija. Paulius nepradeda nuo Jėzaus, pradeda nuo istorijos, sakė Pranciškus. Krikščionybė – tai ne tik mokymas, ne tik etika, bet ir istorija, kuri veda į krikščioniškąjį skelbimą.
Krikščionys – tai ne elitinė žmonių grupė, kuri gyvena pagal tam tikrą tiesą. Kur elitiškumas – ten nėra Bažnyčios. Krikščionys – tai tauta, kurią Dievas išsirinko be jokių jos nuopelnų. Jei mes nesijausime Dievo tauta, būsime tik žmonių grupė, kuri vadovaujasi tam tikra doktrina, tam tikra ideologija ar etika, kurie mano, kad tik jie yra išrinktieji, o kiti eis į pragarą. Dažnai susigundome tokiu šališku, daliniu suvokimu, sakė popiežius, užmirštame, kad priklausome šventai Dievo tautai.
„Kokia pavojingiausia krikščionių klaida? Aš nė kiek neabejodamas atsakyčiau, kad tai priklausymo Dievo tautai suvokimo stoka. Iš to kyla visi dogmatizmai, moralizmai, elitiniai judėjimai, bet juose nėra Dievo tautos. Dievo tautą sudaro nusidėjėliai žmonės – visi esame nusidėjėliai – tačiau Dievo tauta neklysta, ji keliauja, sekdama pažadu, žinodama, kad su ja Dievas sudarė sandorą“, – kalbėjo popiežius. Krikščionis – tai žmogus, kuris priklauso šventai Dievo tautai. (JM / Vatican News)
