Mišios sekmadienio rytą. Esame broliai ir seserys, nes turime Tėvą
Atsisveikindamas su mokiniais Jėzus pažada: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“. Jis pažada ginti savo mokinius nuo to didelio skausmo, kurį žmonėms sukelia suvokimas, kad jie našlaičiai, kad jie neturi Tėvo, kuris jai pasirūpintų. Pasak popiežiaus, našlaitystės skausmą, prarasto tėvo ilgesį matome visoje žmonijos istorijoje. Galime sakyti, kad ir šiandien gyvename visuomenėje, kuri neturi Tėvo, kurią slegia našlaitystės pojūtis, kenkiantis mūsų tarpusavio broliškiems ir seseriškiems santykiams. Dėl to Jėzus apaštalams ir visiems visų laikų savo mokiniams pažada: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“. Ji – Šventoji Dvasia – mums primena, kad turime Tėvą ir rodo link jo vedantį kelią, rodo tą kelią, kuriuo ėjo Jėzus ir mus pakvietė kartu su juo eiti. Mums buvo suteikta Šventoji Dvasia, kad mes žinotume kelią, kuris veda pas Tėvą.
Tik save suvokdami kaip Dievo vaikus, tik suprasdami, kad nesame našlaičiai, mes galime gyventi taikiai. Visų mažų ir didelių karų priežastis yra našlaitystė, suvokimo, kad turime Tėvą ir dėl to esame broliai ir seserys, praradimas. Šventoji Dvasia mus moko romumo ir švelnumo. Įžeidinėjimai, nesantaika, pyktis atsiranda tuomet, kai prarasdami buvimo Tėvo vaikais suvokimą, klimpstame į našlaitystę, o kartu prarandame ir mus visus siejančios brolystės suvokimą. Tik švelnumas, pagarba, nuolankumas, priklausymas šeimai, suvokimas, kad turime Tėvą, viską kuria, viską vienija ir viską gelbsti. Tėvas atsiuntė savo Sūnų, kad mus išgelbėtų. Jis mums siunčia ir Šventąją Dvasią, kad mus mokytų brolybės, gerumo, taikos.
„Prašykime Šventąją Dvasią, kad mums visada rodytų kelią pas Tėvą, kad primintų, jog turime Tėvą, kad visai šiai našlaitystės slegiamai civilizacijai suteiktų malonę atrasi Tėvą, kuris padaro prasmingą mūsų gyvenimą ir kurio dėka visi žmonės tampa viena šeima.“ (JM / Vatican News)
