Mišios sekmadienio rytą: už Europą

„Pastarosiomis dienomis minėjome dvi sukaktis: Robert’o Schumano deklaracijos, davusios pradžią Europos Sąjungai, septyniasdešimtąsias metines, taip pat karo pabaigos sukaktį. Šiandien melskimės už Europą, kad augtų vienybė ir brolybė, kad tautos su savo skirtingumais būtų vis vieningesnės.“

Mišių homilijoje, komentuodamas sekmadienio Evangeliją (Jn 14, 1–12), popiežius kalbėjo apie maldą. „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. [...] kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius“, – sako Jėzus. Pasak popiežiaus, šie žodžiai – tai užtikrinimas, kad Tėvas yra mums artimas ir pasiekiamas. Tėvas visada buvo su Jėzumi. Tėvas ir mumis visada rūpinasi. Dievas mus girdi ir išklauso. Mes turime drąsiai kreiptis į jį malda. Popiežius priminė didžiųjų mūsų protėvių Abraomo ir Mozės maldą. Jų malda buvo drąsi ir atvira. Jie drįso netgi derėtis su Dievu. Ir mūsų malda turi būti drąsi ir atvira, turime su Jėzumi eiti pas Tėvą ir būsime išklausyti.

Apie maldos svarbą kalba ir sekmadienio Mišių pirmasis skaitinys. Ištraukoje iš Apaštalų darbų pasakojama apie diakonato įsteigimo momentą. Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, pasiūlė išrinkti septynis vyrus, kurie rūpintųsi vargstančiais bendruomenės nariais ir tokiu būdu patys apaštalai galėtų atsidėti tik maldai ir Dievo žodžio skelbimui. Šitaip gimė diakonų tarnystė, o kartu buvo labiau pabrėžta, jog vyskupo tarnystė – tai visų pirma malda ir Žodžio skelbimas. Vyskupas, eidamas Dievo tautos priekyje, veda ją pas Tėvą. Vyskupas meldžiasi už Dievo tautą ir tautos nariai mokosi iš jo melstis. Man liūdna, sakė Pranciškus, kai matau vyskupą, kuris rūpinasi daugybe visokiausių reikalų, o nesuranda laiko maldai. Malda turi būti pirmoje vietoje. Jokie kiti reikalai negali būti už ją svarbesni. Bažnyčia niekada negali užmiršti, kad be maldos, be bendravimo su Tėvu, ji neišgyventų. (JM / Vatican News)