Bendroji audiencija. Krikštas - „ne“ piktajai dvasiai; „taip“ Dievui
Šaukiamės Šventosios Dvasios, kad vanduo turėtų galią suteikti naują gyvenimą. Vanduo reiškia gyvybę ir atgaivą, o jo stoka – sausrą, nevaisingumą. Tačiau vanduo gali reikšti ir mirtį, tvaną, grėsmingai įsisiūbavusias bangas. Vanduo taip pat nuplauna, nuvalo, nuskaistina. Remdamasi šiuo visuotiniu simbolizmu Biblija naudoja vandens ženklą kalbėdama apie Dievo veikimą žmogaus istorijoje. Vis dėlto vanduo pats savaime neturi antgamtinės galios. Popiežius priminė krikštijamiesiems kitados šv. Ambraziejaus tartus žodžius: „Tu matai vandenį, bet ne kiekvienas vanduo gydo; gydo tik tas vanduo, kuriame glūdi Kristaus malonė. Naudojamas vanduo, bet veikia Šventoji Dvasia“. Bažnyčia meldžia, kad Šventoji Dvasia nužengtų į vandenį, kad tie, kas jame priims Krikštą, būtų palaidoti Kristaus mirtyje ir su juo prisikeltų amžinajam gyvenimui. Vanduo tampa vandeniu, kuriame glūdi Šventosios Dvasios galia. Vandeniu ir Šventąja Dvasia teikiamas Krikšto sakramentas vaikams, suaugusiems, visiems, - sakė Pranciškus.
Kitas Krikšto apeigų elementas – piktosios dvasios išsižadėjimas ir tikėjimo išpažinimas. Šie abu dalykai vienas su kitu labai artimai susiję. Tik jei sakau „ne“ velnio vilionėms, galiu sakyti „taip“ Dievui, kuris mane kviečia panašėti su juo mintimis ir darbais. Velnias dalija, Dievas visada vienija, buria žmones į bendruomenę, į jo tautą. Neįmanoma būti su Kristumi ir tuo pat metu kelti jam sąlygas.
Į klausimus „ar atsižadate piktosios dvasios, visų jos darbų ir visų vilionių“, atsakome pirmuoju asmeniu: „atsižadu“. „Aš atsižadu“. Neįmanoma atsižadėti anonimiškai. Taip pat ir išpažindami tikėjimą, sakome „tikiu“. „Aš tikiu“.
Baigdamas katechezę popiežius ragino atsiminti krikštą kiekvieną kartą kai įeidami į bažnyčią pirštais paliečiame pašventintą vandenį inde prie durų ir persižegnojame. Tarkime „Amen“ su džiaugsmu ir dėkingumu atsimindami Krikštą.
