Kristaus sekimas įžadais
Romanas Kazakevičius - Vatikanas
Penktadienį popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė per septynis šimtus įvairiausioms bendruomenėms priklausančių vienuolių, taip pat bažnytinių judėjimų narių, kurie šiomis dienomis, nuo gegužės 3 iki 6 dienos, susirinko Romoje ir dalinasi mintimis tarptautinėje konferencijoje. Popiežius su savo audiencijos dalyviais dialogavo gyvai, klausimų ir atsakymų forma.
Popiežiškajame „Antonianum“ universitete vykstanti konferencija, inicijuota Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos, nagrinėja tai, ką galima pavadinti vienuolinio gyvenimo stuburu – pasišventimą ir įžadus. Nors vienuolinės bendruomenės gali labai skirtis viena nuo kitos, tačiau jas visas sieja šis bendras elementas: neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadai, kuriuos laisvai ir brandžiai duoda jų narių. Šie įžadai – kuriuos galima vadinti ir pažadais – remiasi evangeliniais patarimais, paskelbtais Jėzaus per taip vadinamąjį „Kalno pamokslą“. Jų laikymasis yra vienas iš mokinystės ir sekimo Jėzumi būdų.
Istorinis ekskursas
Bent jau nuo pirmojo krikščionybės amžiaus pabaigos yra žinoma apie pasišventusias moteris ir asketus ar atsiskyrėlius, daugiau žinių išlikę apie Egipto anachoretus – atsiskyrėlį Antaną ir jo mokinius, ar Egipto cenobitus – Pakomijų ir jo sekėjus. Šiuo periodu dar negalima kalbėti apie vienuolinius įžadus, tačiau matome jų daigus: ryžtą atsisakyti turto, paklusti Dievo žodžiui, skaistumo praktiką, o taip pat vienuolinio rūbo atsiradimą.
Bažnyčios istorijoje lemiamas žingsnis link vienuolinių įžadų buvo žengtas šv. Bazilijaus Cezariečio suburtoje bendruomenėje, kur tapimas bendruomenės nariu jau reikalavo pažadų davimo Dievo ir dviejų ar trijų liudininkų, bendruomenės vyresniųjų, akivaizdoje. Buvo nutiestas tiltas tarp laisvo apsisprendimo dėl savo pašaukimo ir pažadų davimo. Pasišventimo supratimo ir praktikos būdai evoliucionavo - čia galima priminti šv. Benedikto, šv. Anzelmo, šv. Bernardo vardus.
Trigubas neturto, skaistumo ir paklusnumo pažadas, teologiškai ir juridiškai panašus į duodamus šiandien, buvo įrašytas į 1198 metų trinitorių regulą. Šv. Tomui Akviniečiui aptarus ir pripažinus šią formulę kaip geriausiai išreiškiančią vienuolinio gyvenimo esmę, ji tapo kanonine.
Didelį smūgį vienuoliniam gyvenimui sudavė Reformacija, Liuteriui, buvusiam vienuoliui, supriešinus vienuolinius pažadus, kaip pasitikėjimą savo darbais, su nuteisinimu visiškai veltui per tikėjimo malonę, suvokiant juos ne išpildančiais, o konkuruojančiais su Evangelija. Atidžiau įsiskaičius į Liuterį galima aptikti, kad jo kritika įžadams nebuvo vienareikšmiška kritika toms vertybėms, kurias tie įžadai išreiškia. Tačiau jo kraštutinis vienpusiškumas, agresyvi retorika tai nustelbė ir Reformacijos geografijoje vienuolinis gyvenimas buvo išrautas.
Poreformacinis Tridento susirinkimas neskyrė atskiro dėmesio vienuoliniam gyvenimui, tačiau patvirtino ankstesnę doktriną. Vėliau daug kartų pabrėžta, kad vienuolinis gyvenimas nėra jo formali forma. Tai visų pirma savęs dovanojimas Viešpačiui, atsakant į Jo kvietimą, šį dovanojimą įgyvendinant trimis esminėmis žmogaus gyvenimui kryptimis.
