Popiežius: Tikintysis negali kalbėti apie neturtą, o pats gyventi kaip faraonas
Italijos vyskupų konferencijos posėdžiai dažnai rengiami (kaip ir šis, prasidėję pirmadienį) Vyskupų Sinodo salėje Vatikane. Tuo pabrėžiamas ypatingas Italijos vyskupų ryšys su popiežiumi, kuris yra Romos vyskupas ir Italijos primas.
Pašaukimų krizė
„Pirmas dalykas, kuris man kelia susirūpinimą – tai pašaukimų krizė“, sakė popiežius, pavadindamas šią krizę „kraujo nutekėjimu“. „Iškilo rizika mūsų tėvystės misijai!“ Pasak Pranciškaus, ši krizė tai „užnuodytas vaisus“, kurį užaugino provizoriškumo kultūra, reliatyvizmas, pinigų diktatūra. Greta šių yra kitos priežastys – tragiškas gimstamumo sumažėjimas, tikra „demografinė žiema“, taip pat pačioje Bažnyčioje pasitaikantys skandalai, atvėsęs liudijimas. „Kiek seminarijų, bažnyčių ir vienuolynų teks artimiausiu metu uždaryti dėl pašaukimų stokos? Dievas žino. Liūdna, - sakė popiežius, - kad ši šalis, daug amžių vaisingai ir dosniai davusi daug misionierių, seserų vienuolių, apaštališku uolumu degusių kunigų, dabar kartu su visu senuoju žemynu pasidarė nevaisinga ir nesuranda veiksmingų priemonių, kurios galėtų tai pakeisti“.
Šventasis Tėvas Italijos vyskupams davė konkretų patarimą, „Kodėl gi nepradėjus nuo praktinių, ranka pasiekiamų dalykų? Siūlau jums konkrečiai ir dosniai tarp Italijos vyskupijų dalytis „fidei donum“, keistis kunigais. Pjemonto vyskupijose – didelė sausra, bet štai Apulijos vyskupijose – perteklius“.
Evangelinis neturtas ir skaidrumas
Kitas dalykas, kuris kelia popiežiui susirūpinimą – nepakankamas evangelinio neturto liudijimas Bažnyčios gyvenime ir skaidrumo stoka. Popiežius paminėjo tai, ko išmoko savo jėzuitiškojo ugdymo metais: neturtas tai apaštališkosios veiklos „motina“ ir „mūras“. Motina – nes neturtas gimdo apaštališkąją veiklą; mūras – nes ją saugo. Be neturto neįmanomas apaštališkas uolumas; be neturto neįmanoma tarnauti kitiems. „Tikintysis negali kalbėti apie neturtą, o pats gyventi kaip faraonas. Deja, kartais tai matome...“ – pridūrė Pranciškus. Kenkia liudijimui ir piktina kitus kas kalba apie neturtą, o pats gyvena prabangoje, kas neskaidriai tvarko pinigus, kas taip administruoja Bažnyčios nuosavybę, tarsi ji būtų jo asmeninė nuosavybė. „Man labai skaudu, kai tenka girdėti apie dvasininkus, kurie leidžiasi manipuliuojami, įtraukiami į situacijas, kurios viršija jų sugebėjimus, ar dar blogiau – nesąžiningai elgiasi su „našlės skatiku“. Mes privalome pavyzdingai tvarkyti nuosavybę, laikydamiesi aiškių, visiems galiojančių taisyklių, žinodami, jog ateis diena, kai turėsime duoti ataskaitą vynuogyno šeimininkui“. Popiežius pridūrė ir labai konkretų pavyzdį. Jei vyskupas nori ką nors pakviesti vakarienės, turi sumokėti ne vyskupijos pinigais, bet savo kišenės. Jei ne – tenekviečia.
Vyskupijų jungimas
Galiausiai popiežius palietė dar vieną Italijos kontekste svarbią temą – vyskupijų jungimą ir jų skaičiaus mažinimą. Tai nuo seno keliamas klausimas, apie kurį buvo užsiminta jau 1929 m. sudarant konkordatą. Vėliau po Susirinkimo jį kėlė popiežius Paulius VI. Popiežius sakė suprantąs žmonių prisirišimą prie savo senų vyskupijų, tačiau labai dažnai gyventojų skaičius tiek sumažėjęs, kad būtina senas mažas vyskupijas jungti su kitomis. Vyskupijų jungimo klausimas svarbus ir jau pernelyg ilgai užsitęsęs. Reikia kuo greičiau jį išspręsti. (JM / VaticanNews)
