Popiežiaus bendroji audiencija. Dalykimės Dievo dovanomis
„Mes gauname Šventosios Dvasios dovaną, kad ji mumyse duotų vaisius, kad ir mes šia dovana galėtumės dalytis su kitais. Visada gauname tam, kad duotume, sakė Pranciškus. Niekada negauname Dvasios dovanų, kad jas laikytume savyje uždarytas. Mūsų siela – ne sandėlis. Visada gauname, kad duotume. Dievo malonės mums duodamos tam, kad jomis dalytumės su kitais. Toks yra krikščionio gyvenimas“.
Sutvirtinimo sakramentas atbaigia pakrikštytųjų panašumą į Kristų. Sutvirtinimas juos dar labiau, kaip gyvus narius, sujungia su mistiniu Bažnyčios kūnu. Visi Bažnyčios nariai dalyvauja jos misijoje pasaulyje. „Kas nors galbūt galvoja, - pridūrė popiežius, -kad Bažnyčioje yra šeimininkai – popiežius, vyskupai, kunigai, ir tik po to darbininkai – visi kiti žmonės. Ne. Mes visi esame Bažnyčia! Visi esame atsakingi vieni už kitų šventumą; turime rūpintis vieni kitais. Bažnyčia esame „mes“ visi. Kiekvienas turi savo vietą Bažnyčioje, bet Bažnyčia esame „visi“. Turime suvokti Bažnyčią kaip gyvą organizmą, susidedantį iš žmonių, kuriuos pažįstame, su kuriais kartu keliaujame. Bažnyčia tai ne kokia tolima abstrakcija. Bažnyčia tai mes, keliauninkai; Bažnyčia tai mes, kurie šią dieną esme šioje aikštėje, – sakė Pranciškus. Bažnyčia tai mes visi“.
Sutvirtinimo sakramentas mus susieja su Visuotine Bažnyčia, sujungia mus visus, gyvenančius visame pasaulyje. Gavusieji Sutvirtinimo sakramentą įjungiami ir į aktyvų gyvenimą vietinės Bažnyčios, kurios galva yra apaštalų įpėdinis vyskupas. Dėl to vyskupas teikia Sutvirtinimo sakramentą. Jis įjungia sutvirtinamąjį į Bažnyčią. Sutvirtinamasis įjungiamas į Bažnyčią ramybės linkėjimu – tais žodžiai, kuriais Velykų vakarą į apaštalus kreipėsi prisikėlęs Viešpats.
Sutvirtinimo metu mes gauname Šventąją Dvasią ir ramybę, kuria turime dalytis su kitais. Jei Šventosios Dvasios galia mes buvome paženklinti ramybės ženklu – turime būti ramybės, taikos vyrai ir moterys.
Popiežius atkreipė dėmesį į tikinčiųjų bendruomenių, parapijų gyvenime dažnai matomą kontrastą. Įsivaizduokime – štai parapijoje teikiamas sutvirtinimo sakramentas, sutvirtinamieji gauna ramybės dovaną ir siunčiami ją dalytis su kitais. O kas atsitinka, kad visa bendruomenė išeina laukan iš bažnyčios? Prasideda tuščios kalbos, tauškalai, apkalbos. Apkalbos griauna tai, ką Dievas kuria.
Sutvirtinimas skirtas ne tik jį priimančiam žmogui. Sutvirtinimas tai ne dovana, kurią reikia laikyti tik sau. Reikia ja dalytis. Reikia prisidėti prie kitų dvasinio augimo. Tik atsiveriant kitiems žmonėms, tik išeinant su jais susitikti, įmanomas tikras mūsų augimas, o ne tik augimo iliuzija. Iš Dievo gaunamas dovanas turime dovanoti kitiems. Dievo dovanos turi duoti vaisių. Jos neturi būti užkastos, kaip moko palyginimas apie talentus. Dvasios dovanomis turime dalytis su visa bendruomene.
„Kreipiuosi į priimančiuosius Sutvirtinimo sakramentą: neuždarykite Šventosios Dvasios į narvą, nesipriešinkite vėjui, stumiančiam į kelionę ir laisvę, negesinkite meilės ugnies, nebijokite atiduoti gyvenimo Dievui ir broliams. Šventoji Dvasia teįkvepia mums apaštalų drąsą skelbti Evangeliją žodžiais ir darbais, - sakė Pranciškus, - gerais, ugdančiais darbais, o ne žlugdančiais tauškalais“. (JM / VaticanNews)
