Popiežiaus bendroji audiencija: pirmiau meilė, po to pareiga
Dekalogas prasideda žodžiais: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų“ (Iš 20,1). Kodėl prieš suteikdamas dešimtį įsakymų Dievas primena savo tautos išgelbėjimą iš vergijos? Dėl to, kad Dievas visada pirma gelbėja ir tik po to prašo juo pasitikėti. Dievas niekada neprašo, prieš tai pats nedavęs. Dievas pirmiausia mus išgelbėja, pirmiausia dovanoja mums laisvę ir tik po to kreipiasi į mus su prašymais. Toks yra mūsų Dievas, gerasis Tėvas.
Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į pirmajame Dekalogo sakinyje esantį savybinį įvardį „tavo“ („Aš esu Viešpats, tavo Dievas“). Juo išreikštas santykis, ryšys, priklausomybė. Dievas nėra svetimas. Jis yra „tavo“ Dievas. Toks asmeninis ryšys būdingas visam Dekalogui. Jis taip pat paaiškina kokia turi būti mūsų krikščioniška laikysena. Apie tą patį ryšį su Tėvu Jėzus yra pasakęs: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Jn 15,9). Jėzų su Tėvu ir su mumis sieja meilės ryšys. Tad ir krikščioniškas gyvenimas – tai visų pirma dėkingas atsakas mus mylinčiam Tėvui.
Tie, kas krikščionišką gyvenimą suvokia tik kaip pareigų vykdymą, tikriausiai nėra patyrę asmeninio ryšio su Dievu, kuris yra „mūsų“ Dievas, sakė popiežius. „Aš privalau daryti tą, tą ir tą... Tik pareigos“. Tačiau tau kai ko trūksta! Kas gi yra pareigų pagrindas? Pareigų pagrindas yra Dievo Tėvo meilė. Jis pirma myli ir tik po to duoda įsakymus. Įstatymo kėlimas aukščiau asmeninio santykio nepadeda eiti tikėjimo keliu. Kaipgi gali jaunas žmogus trokšti būti krikščioniu, jei kalbama tik apie pareigas, prievoles, laikymąsi tvarkos, o ne apie laisvę? Krikščioniškas gyvenimas tai laisvės kelias! Įsakymai išvaduoja iš egoizmo, išvaduoja, nes Dievo meilė skatina veržtis pirmyn. Ugdyti krikščionį tai ne lavinti jo valios stiprybę, bet padėti jam priimti išganymą, leistis būti mylimam. Pirma perėjimas per Raudonąją jūrą ir tik po to Sinajaus kalnas su įsakymais. Pirma Dievas išvaduoja savo tautą, perversdamas per Raudonąją jūrą ir tik po to ant Sinajaus kalno sako, ką ji privalo daryti.
Dėkingumas yra viena būdingiausių savybių, kuriomis pasižymi Šventosios Dvasios aplankytos širdys. Tai reiškia, kad esme klusnūs Dievui dėl to, kad atsimename mūsų labui nuveiktus jo didžius darbus. Turime atsiminti koks dosnus ir geras mūsų Tėvas danguje, sakė popiežius ir paragino audiencijos dalyvius iš karto, ten pat aikštėje, nutilti ir pagalvoti apie iš Dievo gautas didžiąsias dovanas.
Kas nors galbūt dar nėra patyręs to Dievo suteikto išvadavimo jausmo. Gali būti. Gal yra žmonių, kurie žiūrėdami į savo vidų mato tik pareigos jausmą, tik vergų, o ne vaikų dvasingumą. Ką tokiu atveju reikėtų daryti? Reikėtų daryti tai, ką darė išrinktoji tauta. Išėjimo knygoje sakoma, kad sunkią priespaudą kentėję izraelitai ėmė dejuoti ir šauktis pagalbos, Dievas išgirdo jų šauksmą ir atsiminęs su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu sudarytą sandorą, pasigailėjo savo tautos (plg. Iš 2,23-25).
Dievas išvaduoja. Pirmasis Dekalogo sakinys skelbia išvadavimą. Mes patys negalime savęs išgelbėti. Turime šauktis pagalbos, turime prašyti, kad Dievas mus išvaduotų iš egoizmo, nuodėmės, vergystės grandinių. Šis šauksmas svarbus – tai malda, tai suvokimas, kad dar ne visiškai esame laisvi, kad dar daug kas mus kausto. Dievas laukia šio mūsų šauksmo ir nori sutraukyti mūsų grandines. Dievas nenori, kad mes gyventume priespaudoje, bet kad būtume laisvi, dėkingi, kad su džiaugsmu būtų klusnūs jam, kuris mus labai dosniai apdovanojo, davė mums nepalyginamai daugiau negu mes galime jam duoti. Garbė Dievui už viską, ką jis dėl mūsų padarė ir ką padarys! (JM / VaticanNews)
