Popiežiaus Pranciškaus Žinia II Pasaulinei vargstančiųjų dienai
Psalmininkas, kuris ir pats pažįsta skurdą, „šaukia“ dėl skurdo, bet taip pat žino, jog Viešpats girdi, jog yra geras tiems, kurie Jame ieško prieglobsčio liūdesio, vienatvės ir atskirties sudaužyta širdimi, pamintu orumu, bet vis tik turinčių jėgų pažvelgti aukštyn, kad gautų šviesos ir paguodos, pasitikinčių Dievu. Nes niekas nėra atskirtas nuo Tėvo meilės, ypač pasaulyje, kuris pirmumą teikia turtui ir verčia užsidaryti savyje.
„Šaukti“, „atsakyti“, „išlaisvinti“: popiežius Pranciškus išsamiau apsvarstė kiekvieną iš šių žodžių, kurie kartojami psalmėje.
Vargšas šaukia, išreikšdamas savo kančią, vienatvę, neviltį. Pasaulinė vargstančiųjų diena skirta ir tam, kad savęs paklaustume ar iki Dievo pakylantis šauksmas pasiekia mūsų ausis? „Mums reikia klausymosi tylos, kad atpažintume jų balsą. Jei kalbėsime per daug mes patys, nesugebėsime girdėti jų. Dažnai, bijau, daug iniciatyvų, gerų ir būtinų, tarnauja daugiau mūsų pasitenkinimui, nei vargšo šauksmo išklausymui. Ir tokiu atveju, išgirdus vargšus, reakcija nėra derama, nesugebama perprasti jų būklės. Esama įstrigus į kultūrą, kuri verčia žvelgti į veidrodį bei perdėtai rūpintis savimi pačiais, manant, jog altruistiško gesto visai pakanka, kad jaustumėmės patenkinti, be tiesioginio prisilietimo“, rašo popiežius.
Tad kitas žodis yra „atsakyti“. Viešpats, pažymi psalmininkas, ne vien klauso vargšo šauksmo, bet ir atsiliepia. Šį atsakymą regime visoje išganymo istorijoje. Atsakydamas Dievas gydo sielos ir kūno žaizdas, kviesdamas tikinčius į Jį daryti tą patį, pagal žmogiškas galimybes.
„Pasaulinė vargstančiųjų diena nori būti mažas atsakas, kurį visame pasaulyje pasklidusi Bažnyčia skiria kiekvieno tipo ir kiekvienos žemės vargšams, kad negalvotų, jog jų šauksmas krito į tuštumą. Turbūt ji panaši į vandens lašą skurdo dykumoje, bet vis dėlto gali būti dalijimosi ženklu stokojantiems, kad pajustų šalia brolį ar seserį“, žinioje pažymi Pranciškus, pakartodamas, jog vargstantiesiems reikia asmeninio gesto, o ne delegavimo. Globos ir pagalbos institucijos yra būtinos, tačiau tikintysis negali apsiriboti vien jomis.
Trečiasis žodis - išlaisvinimas. Vargšas Biblijoje gyvena įsitikinęs, jog Dievas veikia dėl jo, sugrąžindamas orumą. Skurdas nėra pasirinktas, tačiau sukurtas egoizmo, puikybės, godumo ir neteisingumo. Tai tiek pat seni, kiek ir žmogus blogiai, nuodėmės, kurios paliečia tiek nekaltųjų ir lemia dramatiškas socialines pasekmes. Deja, dažnai girdisi balsų, kurie priekaištauja, kviečia tylėti ir toliau kęsti, dažnai dėl to, kad bijomasi vargšų, bijomasi nestabilumo ir kasdienių įpročių išblaškymo, siekiama juos atstumti ir nutolinti. Tačiau tada nutoliname ir patį Viešpatį.
Popiežius Pranciškus ir šiais metais paragino Pasaulinei vargstančiųjų dienai suteikti tokį patį apčiuopiamą pavidalą, kaip ir praėjusiais metais, kai daug vyskupijų Dienos išvakarėse surengė šventiškus pietus ar vakarienes. Daugelį praturtino ši paprasta ir broliška patirtis. Vargstančiųjų diena gali iš tiesų padėti suprasti, koks tolimas krikščioniškajam yras toks gyvenimo būdas, kuris imituoja galingus ir turtingus, gėdijasi vargšų, be meilės artimui.
Pripažįstant koks ribotas, silpnas ir nepakankamas yra mūsų indėlis milžiniškame skurdo pasaulyje, turime tiesti rankas į kitus, kad bendradarbiaudami pasiektume daugiau, paragino Šventasis Tėvas, rašydamas apie iniciatyvų, kurios kyla iš tikėjimo ir žmogiško solidarumo bendrumą. (RK / Vatican News)
