Popiežiaus vadovautos Devintinės Ostijoje. Eucharistija – mūsų maistas ir namai
Devintinių Mišias popiežius Pranciškus aukojo aikštėje prie Šv. Monikos parapijos bažnyčios. Po Mišių – vadovavo eucharistinei procesijai iki kitos parapijos bažnyčios, dedikuotos Gerų Orų Švenčiausiajai Mergelei Marija. Čia iškilmės baigėsi popiežiaus suteiktu eucharistiniu palaiminimu.
Sakydamas Devintinių Mišių homiliją, popiežius atkreipė dėmesį, kad šios dienos Evangelijoje, kalbančioje apie Paskutinę vakarienė, daugiau kalbama apie pasirengimus, nei apie pačią vakarienę. Jėzus siunčia mokinius paruošti vakarienę, tačiau paaiškėja, kad jis pats jau kone viską buvo paruošęs. Kažką panašaus matome ir Evangelijos pasakojime apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniam prie ežero. Mokiniai parplaukia į krantą, o Jėzus jau jų laukia paruošęs jiems valgyti duonos ir žuvies. Taip pat ir prieš Velykas vieną kartą jis savo mokiniams pasakė: „Einu jums vietos paruošti“.
Jėzus mums ruošia, o kartu prašo, kad ir mes ruoštume, sakė popiežius. Ką Jėzus mums ruošia? Vietą ir maistą. Vieta, kurią jis mus ruošia tai kur kas daugiau negu „aukštutinis kambarys su baldais“, apie kurį kalba šios dienos Evangelija. Mūsų namai šioje žemėje dideli ir erdvūs – tai Bažnyčia, kurioje visiems yra vietos. Tačiau jis mums yra paruošęs ir vietą danguje, kur galėsime visi kartu amžinai būti su juo. Jis mums taip pat ruošia maistą – Duoną, kuri yra jis pats. „Imkite, tai mano kūnas“. Šios dvi dovanos – maistas ir vieta – yra ta ko mums labiausiai reikia. Tai mūsų maistas ir pastogė. Abi šias dovanas mes gauname Eucharistijoje. Jėzus mums ruošia vietą čia ir dabar, nes Eucharistija mums teikia gyvybę ir atgaivina, mus vienija ir duoda teigia jėgų, ji - plakanti Bažnyčios širdis. Eucharistija kartu mus ruošia amžinybei, yra Dangaus duona. Eucharistija – tai dangaus „užsakymas“, tai maistas, stiprinantis mus kelionėje į niekada nesibaigsiantį palaimintą gyvenimą.
Tačiau kaip anąkart mokinius, taip pat ir mus šiandien Jėzus prašo, kad ir mes jam paruoštume vietą vakarienei. Jis nori, kad mes eitume į vietas, kurių dar nepasiekė meilė, kurių dar nepalietė viltis. Jis nori, kad mes eitume į tas nejaukias vietas, pas žmones, kurie nuturi kur oriai galvos priglausti, neturi ko pavalgyti. Mes, kurie iš Jėzaus gauname maistą ir pastogę, turime paruošti vietą ir maistą silpniausiems savo broliams. Jėzus, dėl mūsų tapęs laužoma duona, prašo, kad ir mes aukotumės dėl kitų, kad gyventume ne tik dėl savęs, bet vieni dėl kitų. Gyventi pagal Eucharistiją, sakė popiežius, tai dalytis ta meile, kurios mes gauname maitindamiesi Kristaus Kūnu.
Šiame mieste plati jūros pakrantė byloja apie atsivėrimo kitiems grožį ir kviečia plaukti į gyvenimą, sakė popiežius baigdamas homiliją. Tačiau pirma turime atrišti mazgus, kurie mus laiko surištus baimėje ir nelaisvėje. Eucharistija kviečia leisti, kad mus neštų Jėzaus banga, nelikti prie kranto, laukiant kol savaime kas pasikeis, bet plaukti laisviems, drąsiesiems ir vieningiems. (JM / VaticanNews)
