Popiežius Ženevoje. Ekumenizmas ir misija
Šventąjį Tėvą, lydimą generalinio sekretoriaus pastoriaus Olavo Fykse Tveito, pasitiko metropolitas Genadijus iš Sassimos ir vyskupė Mary Ann Swenson, Pasaulinės Bažnyčių Tarybos vicemoderatoriai.
Sukalbėjus bendrą maldą, išklausius Pasaulinės Bažnyčių tarybos vadovų pasisakymus, taip pat ir popiežius kreipėsi į ekumeninius delegatus.
Skaičius „septyniasdešimt“
Savo kalboje Pranciškus Ekumeninės Bažnyčių Tarybos 70 metų įsteigimo sukaktį susiejo su dviem žinomais Evangelijos epizodais, kuriuose figūruoja toks pat skaičius.
Evangelijoje pagal Matą (18,22) Viešpats pataria atleisti ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus. Šis skaičius iš tiesų byloja ne apie kiekybę, o apie kokybę: ne apie išmatuojamą teisingumą, bet apie neišmatuojamą artimo meilę, kuri atleidžia be ribų. „Tokia meilė, po amžių nesutarimų, mums leidžia būti kartu kaip Dieve mūsų Tėve sutaikytiems ir dėkingiems broliams bei seserims“, - pasakė popiežius.
Jis taip pat padėkojo visiems, kurie anksčiau ėjo šiuo atleidimo keliu ir stengdamiesi vykdyti Viešpaties valią, kad „visi būtų viena“, neliko įsipainioję sudėtinguose kontraversijų mazguose, bet drąsiai žvelgė toliau, tikėjo vienybe, įveikė įtarimus ir baimes. Baimę įveikusios meilės vaisius yra vienybė.
„Naudojamės tikėjimu, meile ir viltimi visų tų, kurie švelnia Evangelijos galia išdrįso apsukti istorijos kryptį – tos istorijos, kuri mus kreipė nepasitikėti vienas kitu ir abipusiai šalintis, palaikydami velnišką nuolatinio skaldymosi spiralę. Dėka Šventosios Dvasios, ekumenizmo įkvėpėjos ir vedlės, kryptis pasikeitė ir neištrinamai buvo nubrėžtas tiek pat naujas, kiek senas kelias: sutaikytos bendrystės kelias link regimos brolystės, kuri jau vienija tikinčiuosius“, - pažymėjo popiežius.
Dar vienas evangelinis epizodas, kuriame suskamba skaičius „septyniasdešimt“ yra Luko Evangelijos ištrauka (10,1) apie mokinių siuntimą: Jėzus pasiunčia 70 mokinių į misiją. Pradžios knygoje išvardijamos septyniasdešimt tuo metu žinotos tautos. Tai tarsi sako, kad misija yra skirta visoms tautoms ir kad kiekvienas mokinys, kad būtų tokiu, taip pat turi tapti misionieriumi arba apaštalu. Ekumeninės Bažnyčių tarybos įsteigimas ypač stipriai buvo to motyvuotas: kaip krikščionys gali evangelizuoti, jei yra tarpusavyje pasidaliję?
Vienybė ir misija
Šiuo požiūriu, anot Pranciškaus, rūpestį kelia tai, kad šiandien ekumenizmas ir misija nebėra taip stipriai susiję, kaip pradžioje. Tačiau siuntimas misijon negali būti pamirštas ar ištuštintas. Tai mūsų tapatybė. Evangelijos skelbimas iki žemės pakraščių yra dalis buvimo krikščionimis.
Žinoma, šios misijos įgyvendinimo būdai keičiasi priklausomai nuo vietos ir laiko, ir vis pasikartojančios pagundos save primesti pagal pasaulio logiką akivaizdoje reikia atsiminti, kad Kristaus Bažnyčia auga patraukdama link savęs.
Tačiau kas patraukia? Tikrai ne mūsų idėjos, strategijos ar programos: iki Jėzaus neaugama surinkus konsensusą, Dievo Tauta nėra nevyriausybinė organizacija. Ne, patraukimo jėga yra toje aukščiausioje dovanoje, kuri laimėjo apaštalą Paulių: „pažinti (Kristų), jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose“ (Fil 3,10). Tai mūsų vienintelis gyrius: „pažinti Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4,6). Tai yra mūsų, trapių molinių indų, lobis, kurį turime pasiūlyti šiam mūsų mylimam ir kenčiančiam pasauliui. Nebūsime ištikimi misijai, jei jį sumažinsime iki vien žmogiško humanizmo ar vien saugosime užkasę, baimindamiesi pasaulio iššūkių.
Tai, ko mums iš tiesų reikia, yra naujas evangelizavimo proveržis. Esame pašaukti būti tauta, kuri gyvena ir dalijasi Evangelijos džiaugsmu, šlovina Viešpatį ir tarnauja broliams, degdami sieloje troškimu atverti negirdėtus gerumo ir grožio horizontus tam, kuris dar neturėjo progos iš tiesų pažinti Jėzaus.
„Esu įsitikinęs, kad jei sustiprės misionieriškas postūmis, padidės ir vienybė tarp mūsų. Kaip pradžioje skelbimas ženklino Bažnyčios pavasarį, taip evangelizavimas ženklins naujo ekumeninio pavasario pradžią. Kaip pradžioje, burkimės bendrystėje aplink Mokytoją“, - sakė popiežius, prisimenant ir gėdą keliančius mūsų svyravimus, tačiau atsakant kaip apaštalas Petras – „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6,68).
Eiti, melstis, dirbti kartu
Pasak Pranciškaus, atvykimu į Ženevą jis norėjo patvirtinti katalikų Bažnyčios įsipareigojimą ekumenizmui ir padrąsinti bendradarbiavimą su Bažnyčiomis-seserimis bei ekumeniniais partneriais. Jis linkėjo eiti tiek „į centrą“, kuris nėra mes, tačiau Viešpats, ir į pakraščius, su tikru rūpesčiu broliais. Melstis kartu, nes malda yra „ekumenizmo oras“, be kurio jis uždustų. Dirbti kartu: nuo teologinių paieškų iki karitatyvinių iniciatyvų, iki teisingumo ir taikos siekio. (RK / Vatican News)
