Popiežiaus žinutė ketvirtadienį: „Tikėjimas maitinamas atmintimi

Popiežiaus žinutė ketvirtadienį Tviterio paskyros sekėjams: „Tikėjimas maitinamas atmintimi: kiek daug gražių dalykų padarė Dievas kiekvienam iš mūsų! Koks dosnus mūsų dangiškasis Tėvas!“

„Gaudete et exsultate“

Apie atminties svarbą krikščionio pašaukime ir gyvenime popiežius Pranciškus kalba dažnai. Jis savo naujausiame mokymo dokumente, raginime siekti šventumo „Gaudete et exsultate“, apie maldą ir tylą rašo:

„Tyloje galima įžvelgti Dvasios šviesoje Viešpaties mums siūlomą šventumą“.

„Melsdamasis pažvelk į savo istoriją ir joje atrasi gausybę gailestingumo“.

„Sykiu tai stiprins tavo suvokimą, kad Viešpats tave laiko savo atmintyje ir niekada tavęs neužmiršta. Todėl prasminga prašyti apšviesti net menkiausias savo gyvenimo smulkmenas, kurių Jis irgi neišleidžia iš akių“.

„Malda, būtent todėl, kad yra maitinama Dievo dovanos, išliejamos mūsų gyvenime, visada turi pasižymėti gera atmintimi. Dievo ir jo tautos sandoros patirties pagrindas yra Dievo darbų atminimas“.

„Kadangi Dievas panoro įžengti į istoriją, malda kupina prisiminimų – ne tik apreikšto Dievo žodžio, bet ir savo gyvenimo, kitų gyvenimo, to, ką Dievas padarė savo Bažnyčioje, atminimo.“

Semkimės vilties iš pirmo susitikimo su Jėzumi atminimo

Iš daugelio katechezių apie atminties svarbą ir būtinumą krikščioniui popiežius Pranciškus kartą trečiadienio bendrojoje audiencijoje kalbėjo apie pirmą susitikimą su Viešpačiu ir iš jo gautą „pašaukimo atminimą“.  Popiežius pasirėmė evangelisto Jono pasakojimu apie pirmųjų Jėzaus mokinių Jono ir Andriejaus pašaukimą:

Šventasis Tėvas visų prima atkreipė dėmesį, kad evangelistas Jonas kalba apie tą epizodą kaip labai aiškiai įsimintą jaunystės įvykį, pasakoja labai tiksliai – netgi nurodydamas valandą (Jn 1,39), kurią tai įvyko (dešimtą valandą, pagal tuomet naudotą paros laiko skaičiavimą, tai yra ketvirtą po pietų).

Susitikimas įvyko netoli Jordano upės, kur Jonas krikštijo žmones. Tie jauni galilėjiečiai buvo pasirinkę Krikštytoją savo dvasiniu mokytoju. Ir štai vieną dieną prie upės atėjo Jėzus, kad Jonas ir jį pakrikštytų. Jėzus ir kitą dieną atėjo prie upės ir šį kartą, matydamas jį ateinant, Jonas sušuko: „Štai Dievo avinėlis“ (Jn 1,36). Tiems dviem Jono mokiniams tai buvo tarsi kibirkštis. Jie paliko savo mokytoją ir ėmė sekti Jėzų. Jiems kartu keliaujant, Jėzus atsigręžia į tuos du mokinius ir užduoda jiems fundamentalų klausimą: „Ko ieškote?“ (1,36). Evangelija šituo pabrėžia, kad Jėzus gerai išmanė kas dedasi žmogaus širdyje. Jis tą akimirką sutiko du jaunus žmones, kurių širdys buvo neramios.

Iš tiesų, - sakė Pranciškus, - argi tai būtų jaunystė, jei žmogui nieko netrūktų, jei jis neieškotų prasmės? Jaunas žmogus, kuris nieko neieško, nėra jaunas žmogus, jis – ne laiku pasenęs. Liūdna matyti jaunus žmones, kurie elgiasi taip tarsi jau būtų išėję į pensiją. Visuose Evangelijų pasakojimuose apie Jėzaus bendravimą su sutiktais žmonėmis pabrėžiama, kad jis „uždega“ širdis. Tad ir čia jis klausia: „ko tu ieškai“ - paliečia tą laimės ir prasmės troškimą, kuris yra kiekvieno jauno žmogaus širdyje. Ir aš, - sakė popiežius, - norėčiau paklausti čia, aikštėje esantį, o taip pat per komunikavimo priemones šį mūsų susitikimą sekantį jaunimą: „Tu, jaunas žmogau, ko ieškai? Ko trokšti savo širdyje?“

Nuo čia prasideda Jono ir Andriejaus pašaukimas. Prasideda tokia tvirta draugystė su Jėzumi, kuri tampa gyvenimo ir troškimų bendryste. Abu mokiniai tampa jo misionieriais. Iškart po pirmo susitikimo su Jėzumi, į šią bičiulystę jie įtraukia ir savo brolius – Simoną ir Jokūbą. „Sutikome Mesiją, sutikome didį Pranašą“ – jiedu skelbia. Tas susitikimas taip giliai juos palietė, buvo toks džiugus, kad jie visą gyvenimą jį atsimins kaip šviesų momentą, kuris lemtingai suteikė kryptį jų jaunystei.

Kaip mums atrasti savo pašaukimą šiame pasaulyje? Galime jį atrasti įvairiais būdais, tačiau šis Evangelijos puslapis mus sako, kad pirmas susitikimo su Jėzumi požymis yra džiaugsmas. Santuoka, pašvęstasis gyvenimas, kunigystė – kiekvienas tikras pašaukimas, prasideda susitikimu su Jėzumi, suteikiančiu džiaugsmo ir vilties, ir jis visada veda, net ir per sunkumus ir išbandymus, į susitikimo su juo džiaugsmo pilnatvę. Viešpats nenori, kad žmones sektų juo nenoromis, be džiaugsmo širdyje. Visus jus, kurie esate čia, aikštėje, - pridūrė popiežius, - aš klausiu ir kiekvienas sau teatsako širdyje: „Ar jaučiu savyje, savo širdyje, džiaugsmo dvelksmą?“ Jėzus nori, kad būdami su juo žmonės būtų laimingi, kad kiekvieną dieną vis iš naujo jaustų buvimo su juo džiaugsmą.

Jei Dievo Karalystės mokinys neturi savyje džiaugsmo, jei yra liūdnas, jis nesugeba evangelizuoti šio pasaulio. Jėzaus mokiniais netampama galandant retorikos ginklus, - sakė popiežius. Tu gali kalbėti ir kalbėti, bet jei svarbiausio dalyko tau trūksta, nebūsi Jėzaus skelbėjas. Kad būtum Jėzaus skelbėjas, reikia, kad tavo akyse spindėtų tikras džiaugsmas.

Dėl to, krikščionis – kaip Mergelė Marija – saugo įsimylėjimo liepsną. Žinoma, būna gyvenime sunkumų, būna akimirkų kai reikia eiti pirmyn nepaisant šalčio ir priešingo vėjo, tačiau krikščionis žino kelią, kuris veda į tą šventą ugnį, kuri jį uždegė visiems laikams.

Aš jus prašau, - sakė Pranciškus, - netikėkite nusivylusiais ir nelaimingais žmonėmis, neklausykite tų, kas ciniškai pataria nesivadovauti gyvenime viltimi, nepasitikėkite tais, kas gesina entuziazmą, sakydami, kad dėl nieko neverta aukotis, neklausykite „senių“ širdyse, kurie siekia užgniaužti jaunatvišką euforiją. Verčiau klausykime senų žmonių, kurių akyse spindi viltis. Kultivuokime utopijas: Dievas nori, kad mes sugebėtume kaip jis svajoti ir tuo pat metu aiškiai matytume pasaulio tikrovę. Svajokime kitokį pasaulį. Jei viena svajonė sudūžta, imkitės naujos svajonės, semdamiesi vilties iš pirmo susitikimo su Jėzumi atminimo.

Štai kur glūdi fundamentali krikščioniško gyvenimo dinamika: atsiminti Jėzų. Paulius savo mokiniui sakė „Prisimink Jėzų Kristų“ (2 Tim 2,8). Tai didžiojo šv. Pauliaus patarimas: „Atsimink Jėzų“. Atsimink Jėzų, pirmos meilės liepsną, nuo kurios prasidėjo mūsų gyvenimo meilė, palaikyk gyvą vilties liepsną. (SAK / RK / Vatican News)