Šventuosiuose pamatome, ko iš tikrųjų trokšta mūsų širdis
Visai teisinga šį įsakymą priimti kaip kvietimą nežeisti Dievo vardo, vengti jį minėti be reikalo. Be reikalo reiškia „tuščiai“, primena tuščią daiktą, formą be turinio. Tai yra veidmainystei, formalizmui ir melui būdinga savybė.
„Vardas“ Šventajame Rašte yra intymių daiktų ir ypač asmenų, tiesa. Pavyzdžiui, Abraomas pradžios knygoje ir Simonas Petras Evangelijose gauna naują vardą, kuris leidžia pastebėti jų gyvenimo kryptyje įvykusį pasikeitimą. O gilus Dievo vardo supratimas leidžia perkeisti savo gyvenimą: kai tik Mozė sužino Dievo vardą, pasikeičia jo istorija.
Hebrajų apeigose Dievo vardas būna iškilmingai ištariamas didžiojo atleidimo dieną, jo tauta gauna atleidimą, nes per vardą prisiliečia prie gailestingojo Dievo gyvenimo.
Todėl „prisiimti Dievo vardą“ reiškia prisiimti jo tikrovę, pradėti gilų, artimo bendravimo santykį su juo. Mums, krikščionims, šis įsakymas yra įspėjimas atminti, jog esame pakrikštyti „vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, mes tai patvirtiname kas kart, kai žegnojamės - Kryžiaus ženklu - norėdami savo kasdienius veiksmus išgyventi tikroje bendrystėje su Dievu, t.y. jo meilėje.
„Gal jūsų vaikai nemoka žegnotis? Išmokykite juos. Tai namų darbai jums“, - sakė savo audiencijos dalyviams popiežius. Pratęsdamas katechezę Šventasis Tėvas toliau kalbėjo:
Antra vertus, galime paklausti, ar įmanoma prisiimti Dievo vardą veidmainiškai, kaip formalumą, tuščiai? Deja, atsakymas yra teigiamas: „Taip, galima“. Galima patirti veidmainišką santykį su Dievu. Pats Jėzus pasakė: „darykite visa, ką lieps Rašto aiškintojai, tačiau nesielkite kaip jie elgiasi“. Tad, kaip jie, galima veidmainiškai bendrauti su Dievu. Šis, antrasis iš dešimties Dievo įsakymų, būtent ir yra kvietimas bendrauti su Dievu be veidmainystės, pasitikint Juo visa savo esybe. Tiesą sakant, kol nepradedame rizikuoti egzistencijos su Dievu, rankos prisilietimu, kad jame gyvybė – vadovaujamės vien tik teorijomis.
Tai – prie širdies prisiliečianti krikščionybė. Patirianti Dievą tikrovėje. Kodėl šventieji sugeba paliesti širdis? Todėl, kad šventieji ne tik kalba, jie sužadina! Kai į mus prakalba švento gyvenimo žmogus, mūsų širdys būna sujaudintos. Šventieji taip gali, nes pamatome juose tai, ko iš tikrųjų trokšta mūsų širdis: autentiškumą, tikrą bendravimą, radikalumą. Mes tai galime pastebėti taip pat mūsų kaimynystėje esančiuose „šventuosiuose“, kaip pav. daugelyje tėvų, kurie savo vaikams suteikia nuoseklaus, paprasto, sąžiningo ir dosnaus gyvenimo pavyzdį.
Jei pasidaugina krikščionių, kurie prisiima Dievo vardą be melagystės, gyvendami pagal „Tėve mūsų“ maldos pirmąjį prašymą „Teesie šventas Tavo vardas“ – Bažnyčios skelbimas tampa labiau išklausomas, patikimas. Jei mūsų gyvenimas konkrečiai liudija Dievo vardą, pamatome koks gražus Krikštas ir kokia nuostabi dovana Eucharistija!, kokia didinga mūsų kūno ir Kristaus Kūno vienybė: Kristus mumyse - jis mumyse ir mes jame! Suvienyti. Tai nėra veidmainystė, tai – tiesa. Tai nėra kalbėti, ar melstis, kaip papūga; tai malda iš širdies - mylėti Viešpatį.
Nuo tada, kai buvo iškeltas Kristaus Kryžius, daugiau niekas negali žeminti savęs ir smerkti savo egzistenciją. Niekas, niekuomet! Kad ir ką būtų padaręs, nes Kristus prisiėmė ant savo pečių kiekvieno iš mūsų vardą. Jis mus neša! Verta prisiimti Dievo vardą, nes jis iki galo prisiėmė mūsų vardą, kaip ir mumyse esantį blogį. Jis prisiėmė mus kaip naštą, kad mums atleistų, kad į mūsų širdis įskiepytų savo meilę. Todėl Dievas šiame įsakyme skelbia: Prisiimk mane, nes aš prisiėmiau tave“.
Bet kas, bet kokioje situacijoje, gali šauktis šventojo Dievo vardo, Dievo kuris yra ištikima Meilė ir gailestingasis. Dievas niekuomet nesakys „Ne“ nuoširdžiai į jį besikreipiančiai širdžiai.
Baigęs katechezę popiežius dar kartą priminė audiencijos dalyviams užduotus „namų darbus“: išmokyti vaikus teisingai ir gražiai žegnotis!
Šventasis Tėvas paprašė audiencijos dalyvių melstis už jo kelionę šeštadienį ir sekmadienį į Dubliną, į Pasaulinį šeimų susitikimą, linkėjo, kad jis būtų malonės metas, leidžiantis įsiklausyti į viso pasaulio krikščioniškų šeimų balsą.
Kreipdamasis į italus tikinčiuosius Šventasis Tėvas užtikrino savo maldą už žuvusius Kalabrijos potvynyje, pareiškė užuojautą ir artumą žuvusių artimiesiems. (SAK / Vatican News)
