Popiežiaus susitikimas su kunigais, diakonais, seminaristais ir pašvęstaisiais
Sekmadienio popietę Šventasis Tėvas Kauno katedroje susitiko su dvasininkais, seminaristais, diakonais ir pašvęstaisiais iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Po Panevėžio vyskupo pranciškono Lino Vodopjanovo sveikinimo žodžio ir Žodžio liturgijos, Šventasis Tėvas pasidalijo įspūdžiais iš susitikimo su Lietuvos vyskupais ir kai kuriais kunigais.
„Matydamas jus matau daugelį kankinių. Bevardžius kankinius, bevardžius ta prasme, - sakė Pranciškus, - kad net nežinome, kur jie palaidoti. Taip pat čia, susitikau su vienu iš jūsų, žinančiu, ką reiškia kalėjimas“.
Popiežius išsakė konkretų prašymą, kad Bažnyčia atmintų savo kankinius:
„Neužmirškite jų. Atminkime juos. Esate kankinių vaikai! Tai jūsų stiprybė. Neleiskite pasaulio dvasiai įtikinėti kažkuo, kas priešingą tam, ką patyrė jūsų protėviai. Atminkite savo kankinius!“, - ragino popiežius Pranciškus.
Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie sekmadienio susitikimą Kaune su Lietuvos vyskupais sakė, kad jie teiravosi, kaip pradėti kankinių beatifikacijos procesus tais atvejais, kai trūksta įrodančių dokumentų, nepaisant gilaus įsitikinimo, kad jie kankiniai.
Šventasis Tėvas pridūrė, jog jį paguodė vyskupų susirūpinimas kankinių liudijimo atminimu. „Jie – šventieji!“ - pridūrė popiežius Pranciškus.
Įsikibti į Kristų Jėzų kaip į mūsų vilties objektą
Visa mano viešnagė jūsų šalyje buvo apibendrinta šiais žodžiais: „Kristus Jėzus – mūsų viltis.“ Jau beveik besibaigiant šiai dienai, girdime apaštalo Pauliaus tekstą, kuriame jis mus kviečia víltis ištvermingai. Jis mus kviečia víltis po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad „Dievą mylintiems viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Pažodžiui verčiant, jis viską „ištiesina“.
Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti kai kuriais šiai vilčiai būdingais bruožais. Bruožais, kuriais mes – kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės – esame pašaukti gyventi.
Pirmiausia, prieš pakviesdamas mus víltis, Paulius tris kartus paminėjo žodį „dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse (pgl. Rom 8, 22–23. 26). Dejuojama dėl sugedimo vergovės ilgintis pilnatvės. Šiandien būtų gerai savęs paklausti, ar mumyse yra ta dejonė. O gal mūsų nariuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo? Kai ieškome Dievo gelmių, jo tiesos ir grožio, mūsų troškulys turi būti kaip elnės, uodžiančios tekančio šaltinio. Galbūt gerovės visuomenė daro mus pernelyg sočius, apsuptus paslaugų bei gėrybių... Ir galiausiai suvokiame esą „prikimšti“, tačiau tušti. Gal ji mus išblaško ir palinksmina, tačiau mūsų nepripildo. Mes, ypatingai pasišventusieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti šią vidinę dejonę, neramumą širdies, kuri tik Viešpatyje atilsį randa (pgl. Augustinas, Išpažinimai I, 1, 1.) Jokia betarpiška informacija, jokia virtuali komunikacija negali pakeisti mūsų poreikio konkretiems, ilgesniems ir pastoviems – nuolatinių pastangų reikalaujantiems – momentams, kurie yra skirti kasdieniam dialogui su Viešpačiu per maldą ir adoraciją. Turime puoselėti Dievo troškimą, kaip rašė šventasis Kryžiaus Jonas: „Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamos jos net išorinio užimtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalbėdamasis su kitais ar ką kita darydamas, visada trokšk Dievo ir širdimi būk prie Jo prisirišęs“ (Patarimai siekiant tobulumo, 9b).
Ši dejonė taip pat kyla iš mus supančio pasaulio kontempliacijos. Tai protestas, kylantis mūsų vargingiausiųjų brolių nepatenkintų poreikių, jaunuolių gyvenimo prasmės stokos, senolių vienišumo ir piktnaudžiavimo kūrinija akivaizdoje. Tai dejonė, siekianti sutelkti pastangas, idant paveiktume savo tautos, savo miestų įvykius, ne darydami grupinį spaudimą ar rodydami galią, bet tarnaudami bendrajam gėriui. Mūsų tautos šauksmas turi mus jaudinti kaip Mozę, kuriam Dievas degančiame krūme apreiškė savo tautos kentėjimus (Iš 3, 9).Dievo balso klausymasis maldoje mus įgalina pamatyti, išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti. Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia ištirti, atpažinti, kas nutildo mūsų tautos balsą.
Šauksmas, verčiantis mus ieškoti Dievo maldoje ir adoracijoje, yra tas pats, kuris mus daro jautrius mūsų brolių bei seserų skundui. Jie į mus „sudeda viltį“, todėl reikia, pradedant nuo atidaus ištyrimo, organizuotis ir drąsiai bei kūrybiškai planuoti savo apaštalavimą. Mūsų buvimas tenebūna paliktas improvizacijai, bet autentiškai teatsiliepia į Dievo tautos poreikius ir taip tampa raugu maišyme (pgl. Evangelii gaudium, 33).
Apaštalas kalba ir apie ištvermę. Ištvermę kančioje, ištvermę darant gera. Tai reiškia susitelkti į Dievą, likti tvirtai Jame įsišaknijus, išlikti ištikimiems Jo meilei.
Jūs, kurie esate vyresnio amžiaus, – kaip galiu nepaminėti arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus – žinote, ką reiškia liudyti šią ištvermę kentėjimuose, ką reiškia „víltis, kai nėra jokios vilties“ (pgl. Rom 4, 18). Prieš jus naudota prievarta dėl to, kad kovojote gindami pilietinę bei religinę laisvę, šmeižtai, įkalinimai ir tremtys nepalaužė jūsų tikėjimo į Jėzų Kristų, istorijos Viešpatį. Todėl daug turite mums ką pasakyti ir daug ko pamokyti. Taip pat galite daug ką patarti, nesmerkdami tariamo pačių jauniausiųjų silpnumo. O jūs, jaunesnieji, kai atsiduriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų akivaizdoje ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo senoliai. Būtent išmėginimai iškelia tai, kas būdinga krikščioniškai vilčiai. Jei mūsų viltis vien tik žmogiška, galime nusivilti ir galų gale žlugti. Tačiau taip nėra su krikščioniška viltimi: išmėginimų žaizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama.
Tiesa, kad dabar kiti laikai ir gyvename kitokiomis aplinkybėmis. Tačiau taip pat tiesa ir tai, jog šie patarimai naudingiausi ir lengviau priimami tada, kai patyrusieji sunkumus neužsisklendžia savyje, bet dalijasi jais su kitais bendruomeninių susitikimų metu. Jų pasakojimai nėra kupini nei praėjusių laikų nostalgijos, tarsi anie būtų buvę geresni, nei užslėptų kaltinimų tiems, kurių emocinė sandara trapesnė. Mokinių bendruomenė gali daugiau ir veiksmingiau semtis ištvermės tuomet, kai geba – kaip tas Rašto aiškintojas – integruoti nauja ir sena ir kai sąmoningai supranta, kad išgyventa istorija yra tarsi medžio šaknys, dėl kurių jis gali augti ir skleistis.
Galiausiai, žvelgti į Jėzų Kristų kaip mūsų viltį reiškia susitapatinti su Juo, bendruomeniškai būti jo likimo dalininkais. Apaštalui Pauliui išganymas, kurio viliamės, neapsiriboja vien neigiamu aspektu – išlaisvinimu iš vidinio ar išorinio, istorinio ar eschatologinio vargo. Jis apie tai kalba kaip apie ypač teigiamą dalyką: dalyvavimą šlovingame Kristaus gyvenime (pgl. 1 Tes 5, 9–10), dalyvavimą Jo Karalystės garbėje (pgl. 2 Tim 4, 18), mūsų kūno atpirkimą (pgl. Rom 8, 23–24). Taigi, kiekvienas turime stengtis įžvelgti unikalų ir nepakartojamą Dievo planą savo gyvenimui. Nes niekas mūsų taip giliai nepažino ir nepažįsta kaip Dievas. Todėl Jis mus siunčia į tai, kas atrodo neįmanoma. Jis lažinasi už mus pasitikėdamas, kad mes atspindėsime Jo Sūnaus paveikslą. Jis į mus sudėjo savo lūkesčius, o mes į Jį sudedame savo viltį.
Šis „mes“ apima ir kartu pranoksta kiekvieno individualų „aš“. Viešpats mus kviečia, nuteisina ir pašlovina kartu, o kartu su mumis – visą kūriniją. Daugybę kartų mes taip stipriai pabrėždavome asmeninę atsakomybę, kad bendruomeninis lygmuo tapdavo fonu, tik puošyba. Tačiau Šventoji Dvasia mus suburia, sutaiko mūsų skirtumus ir teikia naujų jėgų vykdyti Bažnyčios misiją (pgl. Evangelii gaudium, 131; 235).
Ši šventovė, kurioje esame susirinkę, yra pavadinta šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vardu. Abudu apaštalai suvokė, koks turtas jiems buvo patikėtas, abu skirtingu metu ir įvairiais būdais buvo pakviesti „irtis į gilumą“ (Lk 5, 4). Visi esame Bažnyčios valtyje, nuolat trokšdami šauktis Dievo, būti ištvermingi išmėginimuose ir įsikibti į Kristų Jėzų kaip į mūsų vilties objektą. Ir ši valtis atpažįsta savo misijos centrą – skelbti garbę, kurios viliamės, kuri yra Dievo buvimas savo tautoje per prisikėlusiojo Kristaus asmenį, garbę, kuri vieną dieną, visos kūrinijos su ilgesiu laukta, apsireikš Dievo vaikuose. Štai iššūkis, kuris mus stumia: priesakas evangelizuoti. Tai mūsų vilties ir mūsų džiaugsmo priežastis. Šiandien tie „gilūs vandenys“, į kuriuos „turime irtis“ yra šios Bažnyčios kelyje „besikeičiantys scenarijai ir nuolat nauji iššūkiai“. Iš naujo turime savęs klausti: ko Viešpats iš mūsų prašo? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūsų buvimo, idant ten atneštume Evangelijos šviesą? (pgl. Evangelii gaudium, 20).
Kitaip kas patikės, jog Jėzus Kristus yra mūsų viltis? Tik mūsų gyvenimo pavyzdys parodys mūsų vilties Jame priežastį.ano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27,47). (Vatican News)
