Pokalbis su žurnalistais lėktuve grįžtant iš Talino į Romą
Saulena Žiugždaitė („Bernardinai.lt“): Ką Baltijos šalyse reiškia būti tiltu tarp Vakarų ir Rytų?
„Savaime suprantama, kad dabar politine prasme jūs priklausote Vakarams, Europos Sąjungai. Labai stengėtės, siekdami priklausyti Europos Sąjungai. Iškart po nepriklausomybės paskelbimo greitai atlikote visas užduotis, kas nebuvo lengva, bet sugebėjote įsijungti į Europos Sąjungą, tai yra priklausyti Vakarams. Priklausote ir NATO. Kai žiūrite į Rytus, matote savo istoriją, sunkią istoriją. Dalis tragiškos istorijos atėjo ir iš Vakarų, iš vokiečių, iš lenkų, bet labiausiai iš nacizmo. Tai iš Vakarų. Iš Rytų – Rusijos imperija.
Tiltų tiesimui reikia tvirtybės, (...) tvirtos savo tapatybės. Aš suprantu trijų Baltijos šalių situaciją: visada pavojuje. Bijote invazijos, nes istorija tai jums primena. Jūs teisi sakydama, kad nelengva (būti tiltu). Tačiau šis „žaidimas“ žaidžiamas kiekvieną dieną kultūra, dialogu. Tai nelengva. Tačiau, manau, kad visų mūsų pareiga jums padėti, būti su jumis širdimi.
Gints Amolins (Latvijos radijas): emigracija, demografinė krizė. Ką turėtų daryti mūsų lyderiai, taip pat ir mes kiekvienas, kad išsaugotume tapatybę?
Aš savo tėvynėje nepažinojau žmonių iš Estijos, Latvijos, tačiau buvo gana daug migrantų lietuvių. Argentinoje jų daug. Jie atsinešė savo kultūrą ir istoriją. Jie didžiuojasi galėdami įsilieti į naują šalį, o kartu ir išsaugoti savo tapatybę. Jie rengia šventes su savo tradiciniais drabužiais, su tradicinėmis dainomis. Grįžta aplankyti tėvynę. Manau, kad kova siekiant išsaugoti tapatybę padaro žmones stiprius. Jūs turite tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje. Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.
Evelyn Kaldoja (Postimees, Estija): Ką popiežius turėjo mintyje pamoksle Taline užsimindamas apie grasinimus ginklu, apie jėgos demonstravimą?
Šiandien pasaulyje išleidžiama skandalingai daug pinigų ginklams. Sakoma, kad tuo, kas išleidžiama ginklams per mėnesį, ištisus metus būtų galima maitinti visus badaujančiuosius pasaulyje. Nežinau ar tai tiesa, bet baisu. Ginklų pramonė, prekyba ginklais ir kontrabanda yra viena didžiausių korupcijos formų. Tačiau greta viso to yra ir gynybos logika. Dovydas sugebėjo nugalėti su laidyne ir penkiais akmenėliais, bet šiandien nėra Dovydų. Ir manau, kad šalies saugumui užtikrinti reikia turėti protingą, bet neagresyvią gynybos sistemą. Tokia gynyba yra teisėta. Garbinga šitaip ginti tėvynę. Problemos kyla kai gynyba tampa agresyvi ir neišmintinga, kai kurstomi pasienio karai. Turime daug tokių karų pavyzdžių, ne tik Europos rytinėje dalyje, bet ir kituose žemynuose. Vyksta kovos už valdžią, siekiant kolonizuoti kitą šalį. Toks mano atsakymas į jūsų klausimą. Ginklų pramonė, matant badaujantį pasaulį, yra skandalinga. Kita – teisinga ir išmintinga turėti kariuomenę, kuri gintų sienas. Tai garbinga. Tai lygiai taip pat teisėta, kaip ir turėti savo namų durų raktą.
Edvardas Špokas (LRT): Ar žmonės Baltijos šalyse išgirdo žinią apie atvirumą migrantams?
„Atvirumas migrantams yra pakankamai pasistūmėjęs pirmyn jūsų tautoje. Nėra stiprių populizmo židinių nei Estijoje ir Latvijoje. Tai atviros tautos, norinčios integruoti imigrantus, bet ne masiškai, nes taip neįmanoma. Integruoti išmintingomis vyriausybės pastangomis. Apie tai kalbėjomės su dviem iš trijų valstybių vadovais. Šią temą palietė jie, o ne aš. Prezidentų kalbose žodžiai „atvirumas“, „svetingumas“ buvo dažni. Tai liudija apie universalumo siekimą tiek kiek įmanoma, žinant įdarbinimo, būsto suteikimo galimybes, kad įvyktų integracija ir nebūtų pavojaus tapatybei. Tai dalykai, kuriuos supratau apie žmonių migraciją ir jie mane labai palietė: atsargus ir gerai apgalvotas atvirumas.
Manau, kad šia prasme mano žinia buvo priimta, nes šiandien išorinė migracija, tiek ir migracija kontinentų viduje yra rimta problema ir nelengva ją analizuoti. Įvairiose šalyse, įvairiose vietose ji turi skirtingus bruožus.
Atsakęs į keturių žurnalistų klausimus apie kelionę į Baltijos šalis, pats popiežius Pranciškus pridūrė dar keletą minčių:
„Norėčiau pridurti dar keletą dalykų apie kai kuriuos kelionės momentus, kuriuos nepaprastai stipriai išgyvenau. Jūsų istorija, Baltijos šalių istorija – tai invazijų, diktatūrų, nusikaltimų, trėmimų istorija. Aplankiau muziejų Vilniuje. Išgirdęs žodį „muziejus“ pagalvoji apie Luvrą. Tas muziejus - kalėjimas, kuriame žmonės buvo kalinami dėl politinių ar religinių priežasčių. Mačiau kameras, kėdės dydžio kameras, kuriose buvo galima tik stovėti, kankinimo kameras. Mačiau kankinimo vietas, kur Lietuvos šaltyje atvesdavo nuogus kalinius, nuliedavo vandeniu ir palikdavo valandų valandas, kad palaužtų pasipriešinimą. Paskui nuėjau į didelę egzekucijų patalpą. Ten jėga nutempdavo kalinius... šūvis į pakaušį... ir paskui mechaniniu keltuvu įmesdavo į sunkvežimį ir išveždavo į mišką. Šitaip per dieną nužudydavo po 40 žmonių. Galiausiai ten buvo nužudyti iki 15 tūkst. žmonių. Tokia yra Lietuvos istorija, ir kitų šalių istorija. Tačiau tai, ką mačiau, buvo Lietuvoje.
Taip pat nuvykau į didžiojo geto vietą, kur buvo nužudyti tūkstančiai žydų. Tą pačią popietę aplankiau paminklą nuteistiesiems, nužudytiesiems, kankintiesiems, ištremtiesiems. Tą dieną, sakau jums tiesą, jaučiausi prislėgtas, tai mane vertė galvoti apie žiaurumą. Tačiau mes žinome, kad ir šiandien žiaurumai nėra pasibaigę. Tokį patį žiaurumą randame daugybėje įkalinimo vietų. Perpildyti kalėjimai yra kankinimo būdas, nesuderinamas su oriu gyvenimu. Šiandien kalėjimas, kuris nepalieka įkalintajam vilties iš jo išeiti, taip pat yra kankinimas. Per televiziją matėme ISIS teroristų žiaurumą, tą Jordanijos pilotą, sudegintą gyvą, tuos koptus krikščionims, kuriems buvo perpjautos gerklės jūros pakrantėje Libijoje ir daugybę kitų. Šiandien žiaurumas nėra pasibaigęs, tebesitęsia pasaulyje. Šią žinią norėčiau perduoti jums, žurnalistams: tai didžiulis mūsų kultūros ir mūsų visuomenės skandalas.
Kitas dalykas, kurį mačiau tose trijose šalyse – buvusi neapykanta kiekvienai religijai. Susitikau su jėzuitu vyskupu, dešimčiai metų ištremtu į Sibirą, paskui į kitą koncentracijos stovyklą. Dabar jis jau senyvo amžiaus. Daug vyrų ir moterų, gynusių tikėjimą, kuris yra jų tapatybės dalis, buvo kankinami ir ištremti į Sibirą ir nesugrįžo, buvo nužudyti. Šių trijų šalių tikėjimas yra didžiulis. Tai tikėjimas, gimęs iš kankinystės. Jūs galbūt tai matėte kalbėdamiesi su žmonėmis, rengdami žinias iš tų šalių. Gili tikėjimo patirtis išugdė šios šalyse unikalų fenomeną: ekumeninį gyvenimą, kokio nėra niekur kitur. Tikras ekumenizmas tarp katalikų, liuteronų, baptistų ir ortodoksų. Tai matėme ekumeniniame susitikime Rygos liuteronų katedroje. Tai išties didelis dalykas – artimi broliai bažnyčioje. Ekumenizmas ten turi šaknis.
Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį - jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo pakusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tai laikais kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas - lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę. Kai diktatūra paima valdžią, visada pirmiausia perima komunikacijos priemones. Tai norėjau pabrėžti“, sakė popiežius, baigdamas savo ilgoką dalijimąsi mintimis apie vizitą Baltijos šalyse.
Sutartis su Kinija
Iš Talino į Romą skridusiame lėktuve vykusioje popiežiaus Pranciškaus spaudos konferencijoje paliestos ir kitos plataus atgarsio šiomis dienomis sulaukusios temos. Visų pirma – kaip tik pirmąją popiežiaus vizito Lietuvoje dieną, rugsėjo 22, pasirašyta Šventojo Sosto ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartis dėl vyskupų skyrimo.
Popiežius sakė, kad iki sutarties pasirašymo atvedė jau senokai prasidėjęs ilgas procesas, paminėjo arkivyskupą Claudio Maria Celli, kuris, kaip Vatikano Valstybės sekretoriato pasekretoris santykiams su valstybėmis jau prieš tris dešimtmečius pradėjo periodiškus vizitus Kinijoje. Į galimu priekaištus, kad šia sutartimi daromi kompromisai ir nuolaidžiaujama, popiežius atsako, kad visada sutarties, ypač taikos sutarties pasirašymas, reiškia, kad abi pusės kažko atsisako. Panašiai buvo ir rengiant šią sutartį: buvo einama po du žingsnius pirmyn ir vieną atgal.
Viso šio proceso metu buvo atidžiai, kiekvienas atskirai, išnagrinėta visų neteisėtai konsekruotų vyskupų padėtis. Popiežius sakė, kad jis labai gerai supranta ištikimybę išlaikiusių katalikų patirtas kančias. Jiems bus skaudu, sakė Pranciškus ir pridūrė, kad jis sulaukia iš Kinijos ir patikinimų, jog jo sprendimą Kinijos katalikai priims suprasdami, kad to reikia Bažnyčios gerovei. (JM / VaticanNews)
