Popiežius Lietuvoje: Aušros Vartuose
Brangūs broliai ir seserys!
Esame priešais ”Aušros Vartus”, tiksliau prie to, kas liko iš šio miesto sienų, tarnavusių apsigynimui nuo visokių pavojų ir provokacijų, ir kuri 1799 metais užpuolikų kariuomenės buvo visiškai sugriauta ir liko tik šie vartai: kuriuose jau tada buvo “Gailestingumo Mergelės” atvaizdas, Šventosios Dievo Motinos, kuri visuomet yra pasiruošusi mums pagelbėti, ateiti mums į pagalbą.
Jau nuo tų dienų, Ji norėjo mus išmokyti, kad galima apginti be puolimo, kad galima būti išmintingais be liguisto nepasitikėjimo niekuo. Ši Motina, paveiksle pavaizduota be Kūdikio, auksu karūnuota, yra visų Motina; kiekviename, kurie čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: Ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.
Ir nuo tos akimirkos kai Jėzaus atvaizdas buvo įspaustas kaip anspaudas kiekvieno žmogaus širdyje, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę susitikti Dievą. Kai mes užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, galiausiai užkertame kelią Jėzaus Gerajai Naujienai, kuri istoriją ir gyvenimą veda pirmyn. Praeityje statėme per daug tvirtovių, bet šiandien mes jaučiame poreikį pažvelgti vieni į kitus ir pripažinti vieni kitus kaip brolius, kad eitume kartu su džiaugsmu ir taika atrasdami ir patirdami brolystės vertę (cfr Esort. Ap. Evangelii gaudium, 87). Kiekvieną dieną šioje vietoje Gailestingumo Motiną aplanko daugybė žmonių iš įvairių šalių: lietuviai, lenkai, baltarusiai ir rusai; katalikai ir stačiatikiai. Šiandien tai tampa įmanoma komunikacijų ir tarp šalių esančios judėjimo laisvės dėka. Būtų nuostabu, jeigu kartu su šia judėjimo laisve augtume ir tarpusavio susitikimo bei solidarumo laisvėje, kad galėtume dalintis dovanomis, kurias dovanai gavome, kad išeitume iš savęs pačių ir dovanotume save kitiems, tuo pačiu priimdami ir kitus su jų skirtingumais kaip dovaną ir mūsų gyvenimo turtą.
Kartais atrodo, kad atsivėrimas pasauliui mus įmeta į konkurencijos erdvę, kur “žmogus žmogui yra vilkas”, kur vietos yra tik mus skaldantiems konfliktams, įtampai, kuri mus išsunkia, neapykantai ir priešiškumui, kurie mūsų niekur neveda (cfr Esort. Ap. Gaudete et exultate. 71-72).
Gailestingumo Motina, kaip kiekviena gera motina, mėgina suvienyti šeimą ir kužda kiekvienam į ausį: “ieškok savo brolio”. Taip mums atveria duris į naują pradžią, į naują aušrą. Mus veda prie slenksčio, atsistojame tarsi prie Evangelijoje minimo turtuolio rūmų slenksčio (Lk 16,19-31), prie kurio šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos aptekę kraujuojančiomis žaizdomis; ir tai nėra Lozoriaus žaizdos, kaip kad palyginime, tai Jėzaus žaizdos; kurios yra realios, tikros. Jie iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos šaukia, kad mes jiems atneštume gailestingosios meilės gydančią šviesą. Nes gailestingoji meilė yra raktas, kuris atrakina dangaus vartus.
Brangūs broliai ir seserys! Tegul peržengdami šį slenkstį patirsime mūsų tarpusavio santykius nutyrinančią jėgą, o Motina tepadeda mums gailestingai ir nuolankiai žvelgti į kitų trūkumus, neaukštinant savęs prieš kitus (plg. Fil 2,3). Mąstydami rožinio slėpinius prašykime Jos, kad būtume bendruomene, skelbiančia Kristų Jėzų, mūsų viltį, ir kurtume Tėvynę galinčią priimti visus, sugebančią iš Mergelės Motinos priimti dialogo ir kantrumo dovanas, artumo, mylinčio atleidimo ir nesmerkiančio svetingumo dovanas (plg Esort. ap. Evangelii gaudium 165); Tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus, bet ne sienas, kuri mieliau renkasi gailestingumą, bet ne teisimą. Te Marija visada būna Aušros Vartais visam šiam palaimintam kraštui!
Atsiduodami Jos vedimui dabar melskimės apmąstydami Rožinio trečiąjį džiaugsmo dalies slėpinį.
