Popiežius Lietuvoje: susitikimas su jaunimu
Labas vakaras visiems!
Ačiū jums, Monika ir Jonai, už jūsų liudijimą! Išklausiau jį kaip bičiulis, tarsi sėdėtume drauge kur nors bare po Jaunimo teatro spektaklio ir kalbėtumės apie gyvenimą, gurkšnodami alų arba girą.
Tačiau jūsų gyvenimas – tai ne teatro spektaklis. Jis realus, konkretus, kaip ir kiekvieno iš mūsų, esančių čia, šioje gražioje aikštėje, kurią juosia dvi upės. Ir, kas žino, gal visa tai padės mums dar kartą permąstyti jūsų gyvenimo istorijas ir jose atrasti Dievo žingsnius… Nes Dievas nuolat eina per mūsų gyvenimą. Nuolat praeina. Vienas didis filosofas sakė: „Bijau, kai Dievas praeina! Bijau Jo nepastebėti!“
Jūs, kaip ir ši arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nepajėgsite pakilti. Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų. Vienoje gražioje alpiečių dainoje yra maždaug tokie žodžiai: „Kopimo meno paslaptis yra ne nenukristi, bet nukritus nelikti gulėti.“ Visada pradėti iš naujo ir šitaip kopti aukštyn. Ir jūsų Tėvynės laisvė yra iškovota tų, kurie nesileido įveikiami teroro ir nelaimių. Tavo, Monika, tėčio gyvenimas, būklė ir mirtis, tavo, Jonai, liga galėjo jus sužlugdyti… Tačiau jūs esate čia, kad pasidalytumėte savo patirtimi žvelgdami tikėjimo akimis, padėdami ir mums pamatyti, kad Dievas davė jums malonę ištverti, vėl pakilti ir tęsti gyvenimo kelionę.
Klausiu savęs: kaip jumyse išsiliejo ši Dievo malonė? Ne iš oro, ne magiškai. Gyvenimo nesutvarkysi burtų lazdele. Tai įvyko per asmenis, su kuriais susikirto jūsų gyvenimo keliai, per tuos gerus žmones, kurie stiprino jus savo tikėjimo patirtimi. Gyvenime visada yra žmonių, kurie mums ištiesia ranką, kad padėtų atsikelti. Monika, tavo močiutė ir mama, pranciškonų parapija tau buvo tarsi šių dviejų upių santaka: kaip Vilnelė įteka į Nerį, taip tu įsiliejai, leidaisi vedama šios malonės srovės. Nes Viešpats mus gelbsti padarydamas mus tautos dalimi. Viešpats mus gelbsti leisdamas tapti tautos dalimi. Jis mus įtraukia į tautą, ir mūsų tapatybė galų gale bus priklausymas tautai. Niekas negali sakyti: „Aš išsigelbėsiu pats vienas“, visi esame susiję tarpusavyje, esame „tinkle“. Dievas panorėjo įžengti į šią santykių dinamiką ir patraukia mus prie savęs bendruomenėje, suteikdamas mūsų gyvenimui visapusišką tapatybės ir priklausomumo prasmę (plg. Apašt. parag. Gaudete et exsultate, 6). Ir tu, Jonai, kituose [žmonėse], savo žmonoje ir santuokos dieną ištartame pažade atradai priežastį nepasiduoti, kovoti, gyventi. Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Tie, kurie eina vieni, niekada taip ir nenueina. Taip, gyvenime tu galėtum susilaukti sėkmės, bet be meilės, be bičiulių, be priklausymo tautai, be gražios patirties rizikuoti drauge. Negalima keliauti vieniems. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, žiūrėti į savo pilvą, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą patvirtinkime, kad „tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man“. Eikime prieš srovę nepasiduodami tam individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, tuo, kaip aš atrodau. Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais, mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose… Toks gyvenimas yra gražus!
Esame krikščionys ir norime siekti šventumo. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų poreikiams (plg. ten pat, 146). Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei „laboratorinės“, nei „distiliuotos“, nei „grynakraujės“ tapatybės – tokių nėra. Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra priklausymo šeimai, tautai tapatybė. Yra tapatybė, kuri tau suteikia meilę, švelnumą, rūpinimąsi kitais. Tapatybė, kuri duoda jėgų kovoti ir kartu švelnumo paglostyti. Kiekvienas pažįstame grožį ir nuovargį – gražu, kai jaunimas pavargsta, tai ženklas, kad jie dirba, – o dažnai net ir skausmą dėl priklausymo tautai, jūs tai žinote. Čia įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų. Mes nesame žmonės be šaknų!
Jūs abu kalbėjote apie dalyvavimą chore, maldą šeimoje, katechezę ir pagalbą vargstantiesiems: tai galingi ginklai, kuriuos mums duoda Viešpats. Malda ir giesmė tam, kad neužsidarytume vien šio pasaulio imanentiškume: ilgėdamiesi Dievo jūs išėjote iš savęs ir galėjote Dievo akimis kontempliuoti, kas vyksta jūsų širdyje (plg. ten pat, 147). Per muziką jūs atsiveriate klausymuisi bei vidiniam pasauliui ir taip leidžiate, kad būtų paliestas jūsų jautrumas, o tai visada yra gera proga dvasinei įžvalgai (plg. Sinodas, skirtas jaunimui, Instrumentum laboris, 162). Žinoma, malda gali būti ir „dvasinės kovos“ patirtis, bet tik melsdamiesi išmokstame klausytis Šventosios Dvasios, atpažinti laiko ženklus ir atgauti jėgas toliau kasdien skelbti Evangeliją. Kaip kitaip galėtume įveikti nusiminimą, matydami savo ir kitų žmonių sunkumus, mūsų pasaulyje vykstančias baisybes? Kaip be maldos nepasiduotume minčiai, jog viskas priklauso tik nuo mūsų, jog susidūrę su priešybėmis esame vieni? „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma!“ Taip sakydavo vienas šventasis, šv. Albertas Hurtado, nepamirškite šito. Susitikimas su Juo, su Jo žodžiu, su Eucharistija mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi „Kauno Žalgiris“, ar „Vilniaus Rytas“ [plojimai, juokas]… Klausiu jūsų: kas pirmas? [Juokas]. Nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpats būtų su mumis.
Parama jums gyvenime buvo ir pagalbos kitiems patirtis, pamatymas, kad šalia mūsų yra žmonių, kuriems negera, dar blogiau negu mums. Monika, tu pasakojai apie savo darbą su neįgaliais vaikais. Matydami kitų trapumą, susiduriame su tikrove, ir tai neleidžia mums gyventi vien tik laižantis savo žaizdas. Liūdna gyventi skundžiantis. Liūdna gyventi laižantis savo žaizdas! Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį dėl galimybių stokos! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Jūs tai gerai suprantate. Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalyti tuo, ką jie išgyvena, ir bijančių, kad grįš praėję laikai. Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami tarpusavyje ir su kitais. Jėzus kviečia mus išeiti iš savęs, rizikuoti susitinkant „veidas į veidą“ su kitais. Iš tiesų tikėti į Jėzų dažnai reiškia šuolį į tuštumą aklai pasitikint, o tai baisu. Kartais tikėjimas veda mus į diskusiją su savimi, kviečia išeiti iš savo susikurtų schemų, o tai gali mums sukelti kančią, atimti drąsą. Tačiau būkite drąsūs! Sekti Jėzumi – uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijausti bendruomenės dalimi, o ta bendruomenė mus drąsina, lydi, įpareigoja tarnauti kitiems. Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią Jis kviečia, – švelnumo revoliucijoje (plg. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 88).
Jei gyvenimas būtų teatro spektaklis arba videožaidimas, jis būtų tiksliai apibrėžtas laike, turėtų pradžią ir pabaigą, kai nusileidžia uždanga arba kas nors laimi žaidimo partiją. Bet gyvenimo laikas matuojamas kitaip, jis vyksta pagal Dievo širdies ritmą. Kartais yra paskubama, kartais atsiliekama, ieškoma kelių ir jie išmėginami, vyksta pokyčiai… Atrodo, jog neryžtingumas kyla iš baimės, kad tuoj nusileis uždanga arba kad chronometras mus išmes iš žaidimo, neleis pakilti į aukštesnį jo lygį. Tačiau gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, gyvenimas vyksta kelyje, nėra sustingęs: gyvenimas yra ėjimas ieškant teisingos krypties, nebijant suklydus grįžti atgal. Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, neišeinant į kelią, kuris veda pirmyn. Nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti, bet būkite keliaujantis jaunimas. Jokio labirinto – į kelionę!
Nebijokite apsispręsti už Kristų, imtis Jo reikalo, tai yra Evangelijos, žmonijos, žmonių reikalo. Nes Jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus mus kūręs iš naujo, net jei mes kartais stengiamės save sužlugdyti. Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčių pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada.
Monika ir Jonai, liudydami jūs kalbėjote apie savo močiutę, mamą… Norėčiau jums pasakyti, – ir šiais žodžiais pabaigsiu, būkite ramūs, – norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisiminkite praeitį, pakalbinkite senolius – nėra nuobodu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių. Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn. Labai jums dėkoju!
