Popiežius Lietuvoje: Vilniaus oro uoste ir prezidentūroje

Gerbiamoji Prezidente,
Vyriausybės ir diplomatinio korpuso nariai,
Pilietinės visuomenės atstovai,
Gerbiami valdžios atstovai,
Ponios ir ponai,

tai, kad šią piligrimystę po Baltijos šalis pradedu Lietuvoje, kuri, kaip mėgdavo sakyti šventasis Jonas Paulius II, yra „tyli karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoja“ (Kalba sutikimo ceremonijos metu, Vilnius 1993m. rugsėjo 4d.), mane be galo džiugina ir teikia vilties.

Dėkoju Jums, gerbiamoji Prezidente, už nuoširdžius sveikinimo žodžius, ištartus savo ir visos tautos vardu. Kreipdamasis į Jus, noriu pasveikinti visus Lietuvos žmones, kurie šiandien man atveria savo namų ir savo tėvynės duris. Visiems Jums reiškiu savo meilę ir nuoširdžią padėką.

Šio vizito atvykau ypatingu Jūsų Valstybei metu, nes šiemet švenčiate nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį.

Šis šimtmetis Jums buvo paženklintas daugybe išbandymų ir kančių: kalinimų, trėmimų, net kankinystės. Nepriklausomybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė Jūsų Valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas. Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos. O ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti! Štai Jūsų himno eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“

Per visą savo istoriją Lietuva sugebėjo priglausti, suburti ir priimti įvairiausių tautybių ir religijų žmones. Šiose žemėse visi rasdavo sau namus: lietuviai, totoriai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai ir vokiečiai, katalikai, stačiatikiai, protestantai, sentikiai, musulmonai ir žydai – visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir nesureikšminti skirtumų. Semdamiesi stiprybės iš praeities, iš naujo atrandate tas šaknis ir atgaivinate tai, kuo esate išskirtiniai ir saviti, tai, kas Jūsų valstybei padėjo augti ir nepalūžti: toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą.

Žvelgdami į šių dienų pasaulį, kai girdėti vis daugiau balsų, kurie, pasinaudodami nesaugumu ar kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ar tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitais, juos sutrypti ar išguiti, Jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „Priimti skirtumus.“ Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį Jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai. Jūs savo kailiu patyrėte bandymus primesti vieną modelį visiems, pagal kurį visi buvo sulyginti siekiant įteigti, kad mažumos privilegijos yra svarbesnės nei kitų orumas ar bendras gėris. Kaip teisingai rašė BenediktasXVI: „Trokšti visuotinės gerovės ir dėl jos stengtis yra teisingumo ir meilės reikalavimas. […] Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rūpinamasi bendrąja gerove, atitinkančia ir jo realius poreikius“ (Enciklika Caritas in veritate,7). Visiems šiandienos konfliktams bus rasti ilgalaikiai sprendimai, jei jie bus grindžiami konkrečiu dėmesiu asmeniui, ypač patiems pažeidžiamiausiems, ir suvokimu, kad esame kviečiami „praplėsti žvilgsnį, kad pažintume didesnį gėrį, atnešiantį naudos mums visiems“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 235).

Šia prasme semtis jėgų iš praeities reiškia skirti ypatingą dėmesį jaunimui, kuris yra ne tik Jūsų Valstybės ateitis, bet ir dabartis, jei tik sugebės neprarasti ryšio su tautos šaknimis. Tauta, kurioje jaunimui pakanka vietos augti ir dirbti, padės jauniems žmonėms jaustis svarbiems audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį. Taip visi galės su viltimi žvelgti į ateitį. Lietuva, apie kurią jie svajoja, priklausys nuo nenuilstančių pastangų skatinti tokią politiką, kuri jaunus žmones ragintų aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Be jokios abejonės, tai taps vilties sėkla, nes suteiks pagreitį dinamiškam procesui, kuriame šios tautos „siela“ ir toliau spinduliuos svetingumu: svetingumu svetimšaliui, svetingumu jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir neturtingiesiems, galiausiai – svetingumu ateičiai.

Gerbiamoji Prezidente, galite būti tikra, kad Katalikų Bažnyčia, kaip ir iki šiol, negailės pastangų ir visokeriopai prisidės, kad ši šalis galėtų išpildyti savo pašaukimą – tapti bendrystės ir vilties tiltu.