Vyskupų Sinodo jaunimui pradžios šv. Mišių homilija

Tokiu paprastu būdu Jėzus suteikė savo mokiniams užtikrinimą, kad lydės visą jiems patikėtą misijos darbą: Šventoji Dvasia saugos ir išlaikys Mokytojo atmintį visad gyvą ir aktualią mokinių širdyse. Šventosios Dvasios dėka Evangelijos turtingumas ir grožis bus nuolatinio džiaugsmo ir naujumo versmė.

Šiuo malonės visai Bažnyčiai metu, darnoje su Dievo žodžiu, primygtinai prašykime Globėjo mums padėti atsiminti ir atgaivinti Viešpaties žodžius, kurie uždegė mūsų širdį (žr. Lk 24,32). Užsidegimas ir evangelinė aistra, kurie gimdo įkarštį ir aistrą dėl Jėzaus. Atmintis, kuri gali pažadinti ir atnaujinti mumyse sugebėjimą svajoti ir viltis. Nes žinome, kad mūsų jaunuoliai sugebės pranašauti ir matyti tiek, kiek mes, jau suaugę ar seni, būsime pajėgūs svajoti ir užkrėsti, dalintis svajonėmis ir viltimis, kurias nešame širdyje, pažymėjo Šventasis Tėvas.

Tegu Dvasia mums suteikia malonę būti svajonių ir vilties dovanomis pateptais Sinodo tėvais, kad galėtume, savo ruožtu, patepti mūsų jaunuolius pranašavimų ir regėjimų dovana. Tegu suteikia mums malonę būti veiklia atmintimi, gyva, paliekančia ženklą, kuri karta po kartos nesileidžia būti uždusinama ir sutraiškoma nelaimių ir nesėkmių pranašų ar mūsų ribų, klaidų ir nuodėmių tačiau sugebėtų atrasti vietų širdies uždegimui bei Dvasios kelių atskyrimui. Su tokiu paklusniu Dvasios balso klausymo nusiteikimu, - kalbėjo popiežius, - susirinkome čia iš viso pasaulio. Šiandien, pirmą kartą, su mumis yra du broliai vyskupai iš kontinentinės Kinijos. Juos šiltai pasveikinkime: jiems dalyvaujant viso episkopato vienybė su Petro įpėdiniu yra dar labiau regima.

Vieningi viltyje pradėkime naują bažnytinį susitikimą, galintį praplėsti horizontą, padidinti širdį ir perkeisti tas struktūras, kurios šiandien mus paralyžiuoja, mus atskiria ir atitolina nuo jaunuolių, paliekant juos audroms, be juos remiančios tikėjimo bendruomenės, prasmės ir gyvenimo horizonto (Evangelii gaudium, 49).

Viltis kreipiasi į mus, mus judina ir daužo „visada buvo daroma taip“ konformizmą, prašo mūsų atsistoti ir pažvelgti tiesiai į jaunuolių veidą ir situacijas, kuriose jie yra. Ta pati viltis mūsų prašo dirbti keičiant stokos, atskirties ir prievartos situacijas, kurios liečia mūsų jaunuolius.

Jaunuoliai, daugelio praeities pasirinkimų vaisius, mus kviečia kartu su jais imtis didesnės atsakomybės už dabartį ir kovoti prieš tai, kas įvairiais būdais trukdo jų gyvenimui oriai vystytis. Jie prašo ir reikalauja kūrybingo atsidavimo, protingos, entuziastingos ir viltingos dinamikos, ir to, kad nepaliktume jų vienų daugybės prekeivių mirtimi rankose, išnaudojančių jų gyvenimą ir temdančių jų žvilgsnį.

Šis sugebėjimas svajoti kartu, kurį Viešpats šiandien dovanoja mums, kaip Bažnyčiai, apaštalo Pauliaus žodžiais, reikalauja aiškios laikysenos: „žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2,4). Ir dar daugiau – kad nuolankiai vienas kitą laikytume aukštesniu už save (Fil 2,3), pažymėjo popiežius. Su tokia dvasia, anot jo, reikia klausyti vienas kito, kad kartu įžvelgtume ko Viešpats prašo iš savo Bažnyčios. Tai taip pat reiškia, kad reikia būti atidiems ir stebėti, kad viršų nepaimtų savęs išsaugojimo ir rėmimosi savimi logika, dėl kurios tai, kas yra antroje eilėje tampa svarbiausia, o tai, kas svarbiausia nuslenka į antrą eilę.

Meilė Evangelijai ir mums patikėtai tautai iš mūsų reikalauja žvelgti plačiau ir nepamesti iš akių misijos siekti didžiausio gėrio, kuris naudingas visiems. Be tokio nusiteikimo visos mūsų pastangos bus tuščios, pabrėžė Šventasis Tėvas. Pasak jo, nuoširdaus klausymosi dovana, kiek įmanoma be išankstinių nusistatymų ir sąlygų, leis iš tiesų prisiliesti prie Dievo tautos gyvenimo. Klausytis Dievo, kad su Juo girdėtume ir žmonių šauksmą. Klausytis žmonių, kad įkvėptume su jais Dievo valią mums (žr. 2014 spalio 4 dienos kalbą Sinodo šeimai išvakarėse).

 Toks nusiteikimas, pabrėžė dar kartą popiežius, apgins nuo pagundos kristi į moralistines ar jautimosi viršesniu pozicijas, nuo abstrakčių ir žmonių tikrovės neatitinkančių ideologijų. Sinodo tėvus jis pakvietė savo darbo laiką pavesti Mergelės Marijos apsaugai. Kad ji, klausymosi ir atminties moteris, mus lydėtų Dvasios pėdsakų atpažinime, kad ir jie rūpestingai, tarp svajonių ir vilčių, lydėtų ir skatintų savo jaunuolius nenustoti pranašauti.

Sinodo tėvai, - sakė Pranciškus. – daug iš mūsų buvome jauni ar žengėme pirmuosius religinio gyvenimo žingsnius tuo metu, kai baigėsi Vatikano II Susirinkimas. Tuometiniams jaunuoliams buvo pasiųsta paskutinė Susirinkimo tėvų žinia. Tai, ką girdėjome būdami jauni, bus naudinga vėl iš naujo perskaityti širdimi, atsiminant poeto žodžius: „žmogus teištesi tai, ką būdamas vaiku pažadėjo“ (F. Holderlinas). Taip mums kalbėjo Susirinkimo tėvai:

„Bažnyčia ketverius metus darbavosi, kad atjaunintų savo veidą, kad geriau atitiktų savo Steigėjo, didžiojo Gyvojo, amžinai jauno Kristaus sumanymą. Ir šios didžiulės „gyvenimo peržiūros“ pabaigoje ji atsigręžia į jus: tai jums, jaunuoliai, ypač jums ji savuoju Susirinkimu įžiebė šviesą, kuri nušviečia ateitį, jūsų ateitį. Bažnyčia trokšta, kad visuomenė, kurią jūs siekiate kurti gerbtų orumą, laisvę, asmenų teisę: ir jūs esate tie asmenys. (...) Ji pasitiki (...), kad jūs mokėsite įgyvendinti savo tikėjimą gyvenime ir tame, kas teikia prasmę: įsitikinime teisingo ir gero Dievo egzistavimu.

Šio Dievo ir jo Sūnaus Jėzaus vardu mes jus raginame išplėsti jūsų širdis šiame pasaulyje, kad girdėtumėte savo brolių balsą ir su jaunatviška energija karštai jiems tarnautumėte. Kovokite prieš kiekvieną egoizmą. Atsisakykite suteikti laisvę prievartos ir neapykantos instinktams, gimdantiems karus ir jų liūdną nelaimių palydą. Būkite dosnūs, tyri, pagarbūs, nuoširdūs. Ir entuziastingai kurkite už dabartinį geresnį pasaulį!“ (1965 gruodžio 8 dienos Pauliaus VI žinia jaunimui baigiant Vatikano II Susirinkimą).

Sinodo tėvai, Bažnyčia žvelgia į jus su pasitikėjimu ir meile, - baigdamas homiliją sakė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)