Katechezė apie aštuntąjį įsakymą: „Melagingai neliudyk"
Prieš katechezę taip pat buvo perskaitytos eilutės iš Jėzaus „Kalno pamokslo“ ( Mt 5,14-16), kurių šviesoje popiežius paaiškino aštuntojo įsakymo prasmę:
„Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“.
Pasak Katekizmo, aštuntasis įsakymas draudžia klastoti tiesą santykiuose su kitais (žr. Nr. 2464). Iškreiptas bendravimas trukdo santykiams, tad ir meilei. Kur yra melas, ten nėra meilės, ten negali būti meilė. Ir kai kalbame apie bendravimą tarp asmenų, galvoje turime ne vien žodžius, bet ir gestus, laikyseną, net tylą ar pasišalinimą. Asmuo kalba viskuo, kuo yra ir ką daro. Šia prasme mes visada bendraujame. Visi mes gyvename bendraudami ir nuolatos balansuojame tarp tiesos ir melo.
Tačiau ką reiškia „sakyti tiesą“? Būti nuoširdžiais? Arba tiksliais? Iš tiesų to nepakanka, nes galima nuoširdžiai klysti arba būti itin tiksliais smulkmenose, tačiau neapčiuopti visumos prasmės. Kartais teisinamės: „sakiau tai, ką jaučiau!“ Taip, tačiau sureikšmindami savo požiūrį. Arba tariame: „aš tik pasakiau tiesą“. Galbūt, tačiau paviešindami asmeninius, konfidencialius dalykus.
Popiežius Pranciškus dar kartą priminė, kad „apkalbos žudo“, o liežuvis smeigia „tarsi peilis“. Apkalbinėtojas yra tarsi teroristas, kuris numeta bombą, sunaikina kito reputaciją ir ramiai sau pasišalina. Šventasis Tėvas perspėjo savo klausytojus saugotis tokio apkalbėjimo.
Kas yra tiesa? Šį klausimą uždavė Pilotas būtent tada, kai Jėzus, jo akivaizdoje, įgyvendino aštuntąjį įsakymą. Nurodymas „melagingai neliudyti prieš artimą“ priklauso teisinei kalbai. Evangelijų kulminacija yra Jėzaus Kančios, Mirties ir Prisikėlimo pasakojimas. Ir tai taipogi yra pasakojimas apie teisminį procesą, nuosprendžio įvykdymą ir negirdėtą pasekmę.
Piloto tardomas Jėzus sako: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (žr. Jn 18,37). Jėzus liudija savo kančia, savo mirtimi. Evangelistas Morkus pasakoja, jog šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15,39). Nes mirdamas tokiu būdu Jėzus apreiškia Tėvą, jo gailestingą ir ištikimą meilę.
Tiesa visiškai išsipildo Jėzaus asmenyje, jo būde gyventi ir mirti, kuris yra santykio su Tėvu vaisius. Tokią Dievo vaikų būklę Prisikėlusysis dovanoja ir mums, siųsdamas Šventąją Dvasią, kuri yra Tiesos Dvasia, patvirtinanti mūsų širdyse, jog Dievas yra mūsų Tėvas (žr. Rom 8,16).
Kiekvienu savo veiksmu žmogus šią tiesą patvirtina arba paneigia: nuo mažų kasdieninių situacijų iki svarbiausių pasirinkimų. Jų pamatinė logika yra ta pati.
Paklauskime savęs: kokią tiesą patvirtina mūsų, krikščionių, žodžiai ir pasirinkimai. Kiekvienas gali paklausti savęs: ar liudiju tiesą ar esu, daugiau ar mažiau, tik „tiesa“ persirengęs melagis. Mes nesame išskirtiniai vyrai ar moterys. Tačiau esame vaikai dangiškojo Tėvo, kuris yra geras, nenuvilia ir žadina širdyje meilę artimui.
Ši tiesa išreiškiama ne tiek žodžiais, kiek pačiu gyvenimo būdu ir yra regima kiekviename veiksme. Ši moteris yra „teisi“, šis vyras yra „teisus“: matome tai, nors galbūt jie neatveria burnos. Nes taip gyvena. Tai yra gražus gyvenimo būdas.
Tiesa yra nuostabus Dievo apsireiškimas, parodantis savo Tėvo veidą ir savo neribotą meilę. Ši dovana atitinka žmogaus protą ir tuo pat metu jį be galo pranoksta, nes nužengė iš dangaus ir įsikūnijo nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. Ji tampa regima tuose, kurie priklauso Jam ir elgiasi kaip Jis.
„Melagingai neliudyti“ reiškia gyventi kaip Dievo vaikams, kurie nepaneigia savęs pačių ir kiekvienu savo veiksmu iškelia didingą tiesą: Dievas yra Tėvas, Juo galima pasitikėti. Aš pasitikiu Dievu, kuris myli mane, myli mus. Tai didžioji tiesa iš kurios gimsta „mano“ tiesa ir buvimas teisiu, o ne melagiu. (RK / Vatican News)
