Popiežius parašė Sirijoje dirbantiems Kustodijos pranciškonams
„Nėra nieko, kas labiau už kankinystę gali parodyti krikščionišką būdą dalyvauti žmonijos išganymo istorijoje. Kankiniai ugdo Dievo Karalystę, sėja krikščionis ateičiai, jie tikroji Bažnyčios šlovė ir mūsų viltis. Toks liudijimas padeda nepasimesti audroje. Neretai gyvenimo jūroje mūsų laukia tokios audros, tačiau egzistencijos bangose atrandame netikėtą išgelbėjimo ženklą: tai Viešpaties Motina Marija, kuri nustebusi, tyloje žvelgia į be kaltės nukryžiuotą Sūnų, pripildžiusį prasmės gyvenimą, išganiusį tautą“, – pažymi savo laiške Šventasis Tėvas, pridurdamas, jog kasdien mini Siriją Mišių aukoje ir meldžia, kad niekas, apaštalo Pauliaus žodžiais, jokie sukrėtimai, „neatskirtų nuo Kristaus meilės“. Brolių pranciškonų, Šventosios Žemės krikščionių bendruomenių, šeimų paprašė melstis už jį patį.
Liūdną situaciją Sirijoje, kurioje karo smurtą keičia pokario skurdas, atvirame laiške žiniasklaidai šio lapkričio pradžioje išraiškingai aprašo Sirijos sostinės Damasko maronitų apeigų katalikų arkivyskupas Samir Nassir.
600 000 žuvusių, iš kurių tik dalis palaidoti oriai, o dauguma bendruose kapuose. Tai reiškia, kad daug šeimų jaus nuolatinį gedulą ir emocinį sukrėtimą.
200 000 yra laikomi „dingusiais be žinios“. Tarp jų du vyskupai ir keturi kunigai. Tai košmaras jų tėvams, draugams ir Bažnyčioms, visiems, kurie aprauda savo mylimus artimuosius.
Beveik visi trylika milijonų Sirijos gyventojų tapo pabėgėliais, ilgesniam ar trumpesniam laikui, krašto viduje ar išorėje. Didžioji dalis žmonių kenčia tyloje ir neviltyje, išgyvena giliausią kartėlį ir gyvenimo prasmės praradimą. Daugybė žmonių yra karo sulaužyti, jų ateitis sudužo. Pasaulinio karo žaidimų Sirijos teritorijoje našta be galo sunki.
Nukirsta, nutraukta, amputuota ir paralyžiuota 95 000 rankų, o šalis tokių problemų, kaip ir kitų pasekmių kūno ir psichikos sveikatai, beveik visiškai nepasirengusi spręsti viena.
Nugriauta, baisiai suniokota 2 500 000 būstų. Pabėgėliai neturi kur grįžti, jiems būtina pastogė. O kur dar karo žala industrijai ir pamatinei infrastruktūrai?
Ekonomika suparalyžiuota, vietinė valiuta bevertė, kainų augimas kelia neviltį, jaunimo troškimas išvykti dar labiau aptemdo viltis dėl ateities. Šalies sugriovimas yra greitas ir lengvas, o atstatymas – lėtas ir sunkus.
Žvelgdama į visas šias nevilties scenas, rašo arkivyskupas S. Nassir, Bažnyčia Sirijoje, kad ir kokia maža, negali būti vien stebėtoja. Ji turi būti Dvasios ir Šviesos liudytoja. Ji turi būti Dievo buvimo ženklas, ypač savo darbu sveikatos apsaugos, ugdymo, jaunimo sielovados, paramos šeimoms, pažeidžiamųjų ir daugiausia nukentėjusių palydėjimo srityse. Tai turi būti daroma atleidimo ir susitaikymo dvasioje. Jei pasaulis pamiršo Siriją, Viešpats sergi ir neleis valčiai nuskęsti, įsitikinęs Sirijos ganytojas. (RK / Vatican News)
