Popiežius susitiko su albanų nacionalinės piligrimystės dalyviais

Skanderbegas gyveno tais laikais, kai turkai musulmonai, užėmę Konstantinopolį ir užkariavę didelę dalį buvusios Bizantijos imperijos, kėlė grėsmę ir Vakarų krikščionybei. Skanderbegas narsiai atrėmė turkų puolimus, dėl to popiežiai ir kiti krikščionių valdovai jį vadino „bebaimiu tikėjimo gynėju“ ir „Kristaus atletu“. Po Skanderbego mirties ir turkų įsiveržimo į Albaniją, daug krikščionių emigravo, apsigyveno pietų Italijoje, ypač Sicilijos saloje, kur iki šiandien gyvena, išlaikę savo tapatybę ir tradicijas.

Sveikindamas albanus piligrimus, popiežius savo kalboje paminėjo herojiškus Skanderbego žygdarbius ir naujaisiais laikais albanų krikščionių kankinių duotą herojišką liudijimą, taip pat prisiminė savo vizitą Albanijoje prieš ketverius metus, kurio metu matė, kaip darniai šiandien šalyje sugyvena katalikai, ortodoksai ir musulmonai, tarnaudami savo šalies gerovei ir kitiems duodami santarvės pavyzdį.

„Labai karštai linkiu“, – sakė popiežius albanams piligrimams, – „kad ši sukaktis nesiribotų tik šlovingų praeities žygdarbių minėjimu, bet padėtų visai Albanijai, jos institucijoms ir piliečiams, atsinaujinti, siekti tikro ir subalansuoto vystymosi, kad jaunoji karta nesijaustų verčiama emigruoti, kad nebūtų švaistomi pajėgumai ir gabumai, reikalingi žmogiškai ir pilietinei pažangai“.

* * *

Mažiau nei pusės Lietuvos dydžio (27,7 tūkst. kv. km) Albanijoje gyvena beveik 3 milijonai žmonių, kurių apie 60% yra musulmonai, po maždaug 20% priklauso ortodoksų ir katalikų bendruomenėms. Ortodoksų dauguma gyvenai šalies pietinėje dalyje; katalikai – šiaurinėje. Tokia Albanijos gyventojų konfesinė sudėtis laikytina tik apytiksle, nes iš tiesų tiek krikščionių, tiek musulmonų bendruomenes labai paveikė dar netolimoje praeityje daugiau kaip keturis dešimtmečius trukusi priverstinė ateizacija.

Dabartinės Albanijos teritoriją krikščionybė pasiekė jau apaštalų laikais. Tikėtina, kad ją aplankė pats apaštalas šv. Paulius ar bent jo mokinys ir bendražygis Titas. Dabartinis Diuresio miestas jau 58 m. turėjo savo vyskupą. Romos imperijai pasidalijus, dabartinė Albanija priklausė rytinei jos daliai. Kai turkai užėmė Bizantiją, grėsmė iškilo ir Albanijos teritorijai. Šiuo laikotarpiu išgarsėjo narsusis Skanderbegas. Vis dėlto, penkioliktojo amžiaus pabaigoje Albanija tapo Osmanų imperijos dalimi. Per keturis šimtus turkų valdymo metų vyko laipsniška islamizacija, kuriai pasidavė apie du trečdaliai gyventojų.

1912 m. buvo paskelbta nepriklausoma Albanijos valstybė, kuri Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukario laikotarpiu pateko Italijos įtakon, o 1939 m. buvo formaliai inkorporuota į Italiją. Po Antrojo pasaulinio karo Albanija atgavo nepriklausomybę, tačiau valdžią paėmė komunistai, kurie visiškai izoliavo šalį nuo pasaulio ir pradėjo drastišką visuomenės ateizaciją. 1967 m. Albanija buvo oficialiai paskelbta ateistine valstybe, o bet kokios religingumo formos buvo laikomos nusikaltimu, už kurį buvo griežtai baudžiama.

Pirmosios Mišios po daugiau kaip keturių dešimtmečių ateizacijos buvo aukotos Škoderio kapinėse 1990 m. lapkričio 4 d. Dalyvavo 5 tūkst. žmonių. 1991 m. buvo užmegzti Albanijos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai. 1993 m. balandžio 25 d. Albaniją aplankė popiežius Jonas Paulius II. Vizito metu jis formaliai atkūrė Albanijos vyskupijas. Šiuo metu Albanijoje yra dvi arkivyskupijos, trys vyskupijos ir viena apaštališkoji administracija. 2014 m. rugsėjo 21 d. Albaniją aplankė ir popiežius Pranciškus.

Albanai didžiuojasi savo garsiąja tautiete šv. Kalkutos Motina Terese. Ji – Ganxhe (Agnietė) Bojaxhiu - gimė 1910 m. albanų šeimoje dabartinės Makedonijos sostinėje Skopje (tuo metu Osmanų imperijos mieste).  (JM / VaticanNews)