Bendroji audiencija. Kalėdos – Dievo staigmenų metas
„Pasižiūrėkime į pirmąsias Kalėdas, kad suprastume, kas iš tiesų Dievui patinka. Tose Kalėdose matome daugybę staigmenų“, – sakė Pranciškus. „Pradėkime nuo Marijos: ją aplanko angelas ir viskas jos gyvenime pasikeičia. Mergelė taps motina. Pažvelkime į Juozapą: jam lemta būti tėvu, nors ne jis pradėjo vaiką. O, be to, vaikelis turi gimti, kai Marija ir Juozapas yra dar tik sužadėtiniai, pagal Įstatymą negalintys gyventi kartu. Kad išvengtų papiktinimo, pagal to meto papročius Juozapas būtų turėjęs išsižadėti Marijos ir tokiu būti išsaugoti savo gerą vardą. Jis turėjo teisę tai padaryti. Tačiau jis nustebina: nežiūrėdamas savo garbės, jis nusprendžia slapčia atitolinti Mariją, kad jai nepakenktų. Štai dar viena staigmena: Dievas sujaukia jo planus ir sapne jam liepia pasiimti Mariją pas save. Jėzui gimus, kai Juozapas pradeda planuoti šeimos ateitį, sapne paliepiama bėgti į Egiptą. Trumpai tariant – Kalėdos atnešė daug nelauktų pokyčių.“
„Kalėdų naktį sulaukėme ir pačios didžiausios staigmenos: Aukščiausiasis tapo mažu vaikeliu. Žodis tapo kalbėti nemokančiu kūdikiu. Pasitikti Viešpaties atskubėjo ne to meto didžiūnai, bet paprasti piemenys, tą naktį dirbę laukuose. Kas būtų galėjęs to tikėtis? Kalėdos – tai šventė, kuria šloviname Dievo staigmenas ar, tiksliau sakant, staigmenų Dievą, kuris apverčia aukštyn kojomis mūsų logiką ir mūsų lūkesčius.“
Tad švęsti Kalėdas, sakė Pranciškus, – tai žemėje priimti dangaus staigmenas. Neįmanoma gyventi vien žemės reikalais, kai dangus dovanoja tokias naujienas. Kalėdos pradeda naują epochą. Gyvenimas nebe planuojamas, bet dovanojamas; gyvename nebe sau, bet Dievui ir su Dievu, nes Kalėdos – tai Dievas-su-mumis, gyvenantis su mumis ir keliaujantis su mumis. „Švęsti Kalėdas – tai leisti, kad mus supurtytų Dievo staigmenos. Jėzaus gimimas – tai ne iš židinio sklindanti maloni šiluma, bet istoriją sukrėtęs dieviškasis šiurpulys. Kalėdos – tai nuolankumo pergalė prieš aroganciją, paprastumo – prieš perteklių, tylos – prieš triukšmą, maldos – prieš tik sau skiriamą laiką, Dievo – prieš manąjį aš.“
Švęsti Kalėdas – tai Jėzaus pavyzdžiu padėti kitiems žmonėms. Švęsti Kalėdas – tai kaip Marija pasitikėti Dievu ir būti jam klusniam. Švęsti Kalėdas – kaip Juozapas daryti tai, ko Dievas nori, net jei mes ne viską suprantame. Juozapas mus stebina: Evangelijoje jis neištaria nė žodžio; Juozapas nekalba, Juozapas klauso. „Kalėdos – tai tylus Dievo balsas, mielesnis už vartotojiškumo triukšmą. Jei sugebėsime tyloje pabūti prie prakartėlės, ir mums Kalėdos bus staigmena, o ne jau daug kartų matytas dalykas. Patylėk prie prakartėlės – tai mano kalėdinis prašymas“, – sakė popiežius. „Surask laiko, nueik prie prakartėlės, valandėlę patylėk ir pajusi, pamatysi staigmeną.“
„Deja, mes dažnai švenčiame ką kita, renkamės ne dangaus naujienas, bet įprastus žemiškus dalykus. Mes praleidžiame progą. Kalėdos mums yra tik graži tradicinė šventė, kurioje svarbiausi mes, o ne Jis. Nepaverskime Kalėdų supasaulėjusiu įvykiu, nepašalinkime iš jų pagrindinio veikėjo, kaip tąkart, kai jis „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).“
„Brangieji broliai ir seserys, linkiu jums gerų Kalėdų, su gausiomis Jėzaus staigmenomis!“ – sakė popiežius baigdamas prieškalėdinę katechezę. „Net jei tai būtų nepatogios staigmenos, žinokime, kad jos patinka Dievui. Jei jas priimsime, ir mes padovanosime gražią staigmeną. Kiekvienas širdyje turime sugebėjimą nustebti. Leiskime, kad per šias Kalėdas Jėzus mus nustebintų.“ (JM / VaticanNews)
