Paskutinės metų dienos mišparai Šv. Petro bazilikoje

„Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5), – sako šv. Paulius laiške galatams. Pasak popiežiaus, į šias mišparų liturgijoje skambančias dvi eilutes sudėta visa mūsų švenčiamų slėpinių esmė. Visų pirma mes atkreipiame dėmesį į žodžius „laiko pilnatvė“, kurie paskutinėmis metų valandomis įgyja ypatingą skambesį. Mes labiau nei bet kada trokštame ko nors, kas suteiktų prasmę laiko tekėjimui. Tas „kas nors“ jau pas mus atėjo. Dievas jį mums atsiuntė. Tai jo Sūnus Jėzus.

Šv. Paulius taip pat sako, kodėl Dievas gimė laike, kokią misiją Tėvas jam suteikė. Jis gimė, kad mus atpirktų, išvaduotų iš įstatymo valdžios, iš vergavimo įstatymui ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę. Įstatymas, apie kurį čia kalba apaštalas, ugdo žmogų, yra labai pedagogiškas, tačiau jis neišvaduoja iš nuodėmės, sakė popiežius. Tą gali padaryti tik Tėvo atsiųstas Sūnus.

Mišparų homilijoje popiežius paminėjo ir tas, gryna akimi matomas, vergystės formas, kurios slegia daug mūsų brolių ir seserų. Tai visų pirma su žmogaus orumu nesuderinamas skurdas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos. To netrūksta ir Romos mieste. Bažnyčia negali būti abejinga mūsų laikų vergystėms. Rūpindamasi jų slegiamais žmonėmis ji vykdo savo motiniškąjį pašaukimą. Šį pašaukimą turime atsiminti ypač dabar, kai pagerbiame Švenčiausiosios Mergelės dieviškąją motinystę.

Kontempliuodami Marijos motinystę, mes išpažįstame, jog „Dievas gimė iš moters“, kad mes taptume Dievo įvaikiais. „Dievo nusižeminimas mus išaukštino“, – sakė Pranciškus. „Dievo mažumas tapo mūsų didybe. Dievo silpnumas – mūsų jėga. Dievo tapimas vergu atnešė mums laisvę“.

„Kokiu kitu vardu galėtume visa tai pavadinti, jei ne Meile? Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilei šventoji motina Bažnyčia šį vakarą visame pasaulyje gieda šlovinimo ir padėkos giesmę“.

Popiežiaus vadovauti mišparai užbaigti Švenčiausiojo sakramento pagarbinimu ir „Te Deum“ himnu. Šis himnas – tai Bažnyčios padėka už visas malones, kuriomis Dievas apdovanojo savo žmones per visus besibaigiančius metus.

Tradicinė padėkos už besibaigiančius metus maldos vieta Romoje anksčiau buvo dvi svarbiausios jėzuitų bažnyčios – Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia ir Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčia. Pakaitomis tai vienoje, tai kitoje anksčiau popiežiai kasmet paskutinės kalendorių metų dienos vakarą vadovaudavę padėkos maldai, užbaigiamai „Te Deum“ himnu. Ši tradicija devynioliktojo amžiaus antroje pusėje buvo nutrūkusi, tačiau popiežius Jono XXIII ją atgaivino.

Sena tradicija vėl nutrūko Jono Pauliaus II pontifikato pabaigoje. Paskutinį kartą tokios pamaldos Romos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje vyko 1998 m. gruodžio 31-ąją. Kitais metais, 1999-aisiais, didžiojo krikščionybės jubiliejaus išvakarėse, padėkos mišparams popiežius Jonas Paulius II vadovavo jau ne jėzuitų bažnyčioje, bet Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Nuo to laiko paskutinės metų dienos mišparai kasmet vyksta Vatikano bazilikoje. Po Jono Pauliaus II mirties padėkos mišparams ne jėzuitų bažnyčioje, bet Šv. Petro bazilikoje vadovavo popiežius Benediktas XVI. To paties papročio laikosi ir Pranciškus.

Himnas „Te Deum“ Bažnyčios liturgijoje giedamas nuo neatmenamų laikų. Jo kilmė nežinoma, nors kai kas autorystę priskiria šv. Augustinui arba šv. Ambraziejui. „Te Deum“ giedamas ypatingomis progomis, kai Dievo tauta trokšta pačia iškilmingiausia forma išsakyti savo padėką Dievui. Viena tokių progų – padėka už Dievo mums duotus metus.  (JM / VaticanNews)