Popiežiaus bendroji audiencija. Prašymo malda nemenkesnė už šlovinimo maldą

Jėzus išmokė apaštalus trumpos, drąsios maldos, kurią sudaro septyni prašymai. Toks skaičius neatsitiktinis, nes Biblijoje jis reiškia pilnatvę, sakė Pranciškus. „Tėve mūsų“ maldoje nėra jokių preambulių. Jėzus ragina apaštalus tiesiai kreiptis į Dievą ir atvirai jam išsakyti savo prašymus. Jėzus nemoko apaštalų pataikauti Dievui, bet moko atviros ir bebaimės maldos. Jėzus nesiūlo kreipiantis į Dievą, vadinti jį „Visagaliu“ ir „Aukščiausiuoju“, nemoko į jį kreiptis: „Tu, kuris esi taip toli nuo mūsų, o mes tokie vargani...“ Nieko tokio Jėzus nesiūlo, o sako, kad kreipdamiesi į Dievą, turime jį vadinti Tėvu, turime į jį kreiptis taip paprastai, kaip vaikas kreipiasi į savo tėvą.

Pasak popiežiaus, „Tėve mūsų“ malda kyla iš konkretaus žmonių gyvenimo. Pavyzdžiui, mes prašome duonos – kasdieninės duonos. Tai toks paprastas ir toks esmiškai svarbus dalykas. Tai kartu liudija, kad ir mūsų malda – tai ne „dekoracija“, ne kažkas, kas neturi nieko bendra su gyvenimu, ko imamės tik tuomet, kai jau yra patenkinti visi kiti poreikiai. Kaip tik priešingai – malda kyla iš gyvenimo.“

Mokydamas šitaip melstis, Jėzaus nesumenkina mūsų žmogiškumo, nenori jo nuskausminti, nenori sušvelninti mūsų reikalavimų, nesiūlo viską kantriai pralaukti. Jėzus nori, kad bet kokia žmogaus kančia ir bet koks nerimas kiltų į dangų ir taptų dialogu, sakė Pranciškus ir priminė Evangelijoje aprašytą aklojo elgetos Bartimiejaus pagydymą Jeriche. Žmonės draudė aklajam šauktis Jėzaus pagalbos, bandė jį nutildyti. Tačiau jis jų neklausė, garsiai šaukė, kol Jėzus jį išgirdo ir pagydė. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10, 52), – sako jam Jėzus, paaiškindamas, kad tas jo karštas maldavimas nulėmė pagydymą.

Žinoma, tikintieji jaučia poreikį ir šlovinti Dievą, tęsė Pranciškus. Iš Evangelijų žinome, kad ir iš Jėzaus širdies veržėsi šlovinimo malda Tėvui. Dėl to ir pirmieji krikščionys prie „Tėve mūsų“ maldos pridūrė doksologiją: „Tavo valdžia, ir galybė, ir garbė per amžius!“ Tačiau nė vienas iš mūsų neprivalo tikėti praeityje skelbta teorija, kad prašymo malda yra silpno tikėjimo išraiška, o tikroji mada yra tik Dievo šlovinimas nieko neprašant. „Tai netiesa“, – sakė Pranciškus. „Prašymo malda yra tikra. Ji yra spontaniškas tikėjimo išpažinimas, tikėjimo į Dievą, kuris yra visagalis Tėvas. Tai ir išpažinimas, kad mes esame maži, menki ir stokojantys.“

„Kalbėdami „Tėve mūsų“ maldą, mes į Dievą kreipiamės „Tėve“, „Tėti“. Jis mus myli ir supranta.“  (JM / VaticanNews)