Popiežius: advento Evangelija išsklaido visokią baimę
Gražu laukti Dievo naujumo gyvenime, laukti Viešpaties ne sudėjus rankas, bet su veiklia meile, sakė popiežius, savo kalboje dažnai primindamas Dievo tarno Don Tonino mintis.
Popiežių Pranciškų šeštadienį aplankė italai piligrimai iš dviejų Apulijos vyskupijų, atvykę padėkoti už jo pastoracinį vizitą balandžio mėnesį. Ir Šventasis Tėvas dėkojo tikintiesiems už jų meilę ir už vizitą į Vatikaną. Popiežius maldininkams iš pietinės Italijos palinkėjo niekuomet neliūdėti: „Neliūdėkite dėl jokio nusivylimo namuose, dėl jokio patirto kartėlio“, – pasakė Pranciškus primindamas iš Apulijos kilusio vyskupo, Dievo tarno Tonino Bello žodžius, pasakytus vyskupijos tikintiesiems nedaug likus iki jo mirties.
Pasiryžkime niekuomet neliūdėti, sakė popiežius. Jei įgyvendinsime šį pasiryžimą, įteiksime Dievo džiaugsmo turtus nuskurdusiam šių laikų žmogui. Laimingas tas, kas Viešpatį stato aukščiau už visas savo problemas, kas nepasiduoda liūdesiui, bet atvirkščiai – paguodžia kitą, jam padeda.
Nuo šio vakaro prasideda paguodos ir vilties metas – advento laikotarpis ir naujieji liturginiai metai, atskleidžiantys mūsų Dievo, kuris yra visokios paguodos Dievas, naujumą.
Linkiu, kad adventą išgyventumėte kaip guodžiančio naujumo ir džiaugsmingo laukimo metą. Pasak don Tonino, „čia, žemėje, žmogus laukia sugrįžtančio Viešpaties. Aukštai danguje Viešpats laukia sugrįžtančio žmogaus.“
„Gyvenimas būna kupinas nusivylimo ir baimės, tačiau advento Evangelija išsklaido bet visokią baimę: „atsitieskite ir pakelkite galvas“. Jei baimė pakerta, Viešpats kviečia keltis. Jei nesėkmės verčia nuleisti galvas, Jėzus kviečia pakelti žvilgsnius į dangų, iš kur jis atėjo. Mes esame ne baimės vaikai, o Dievo vaikai. Mes baimę nugalime su Jėzumi įveikdami savo užsidarymą, eidami toliau.“
„Viešpats kiekvieną mūsų kviečia „irtis į gilumą“, „išplaukti į atvirą jūrą“. Jam nereikia sargų prieplaukoje ar budinčiųjų švyturyje, bet reikia ryžtingų ir drąsių jūreivių, plaukiančių nežinomais Viešpaties keliais, dėl jo žodžio išmetančių gyvenimo tinklus. Uždaras privatus gyvenimas be rizikos, bet kupinas baimės, kuriame – tik rūpestis savimi, nėra krikščioniškas, jis neduoda vaisiaus. Nesame sukurti, kad ramiai miegotume, bet kad drąsiai svajotume. Priimkime Evangelijos raginimą „atsitiesti ir pakelti galvas“. Nuo ko? Nuo „gyvenimo sofų“, patogumų, dėl kurių aptingstame, nuo „pasaulio dvasios“, kuri susargdina viduje, nuo „savęs gailėjimosi“, kuris aptemdo. „Atsitiesti“ reiškia pakilti nuo piktumo, prievartos, dviprasmiškumo „grindų“. Atsitieskime, pakelkime aukštyn žvilgsnius. Pajusime poreikį ištiesti ranką kitam. Tuomet mūsų gebėjimas suteikti kitam paguodos išgydys mus nuo mūsų baimės.“ (SAK / Vatican News)
