Popiežiaus paraginimas: Atleisti, visuomet atleisti!
Šv. Steponas buvo pirmasis ėjęs dangiškojo Mokytojo kankinystės pėdomis, jis mirė kaip Jėzus paaukodamas savo gyvybę Dievui ir atleisdamas savo persekiotojams.
Galbūt atrodys keista šv. Stepono atminimą sugretinti su Jėzaus gimimu, nes priešprieša tarp Betliejaus džiaugsmo ir Jeruzalėje nukankinto Stepono dramatiškos žūties labai aiški. Tačiau, pasak popiežiaus, iš tikrųjų taip nėra, nes kūdikėlis Jėzus yra Dievas, tapęs žmogumi, kuris išgelbės žmoniją mirdamas ant Kryžiaus. Mes dabar apmąstome jį prakartėlėje suvystytą vystyklais. Po nukryžiavimo jis vėl bus įvyniotas į drobulę ir paguldytas kape.
Kai jį nukankino, Steponas šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“. Šie žodžiai labai panašūs į tuos, kuriuos Kristus ištarė ant kryžiaus: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Stepono nusistatymas ištikimai sekti Jėzaus pavyzdžiu yra kvietimas, kad ir mes su tikėjimu priimtume iš Viešpaties rankų visa, ką gyvenimas mums skiria, tiek teigiama, tiek neigiama.
Mūsų egzistencija paženklinta ne tik laimingomis aplinkybėmis, bet ir sunkiais išgyvenimais, pasimetimu. Tačiau pasitikėjimas Dievu padeda mums priimti sunkumus ir juos išgyventi kaip progą augti tikėjimu ir kurti naujus santykius su broliais. Tereikia pasitikėti Viešpačiu, kuris yra apstus gerumo savo vaikams, sakė popiežius.
Antras būdas, kuriuo Steponas pasekė Jėzaus pavyzdžiu kraštutiniu jo nukryžiavimo momentu, yra atleidimas. Steponas nepasmerkia savo persekiotojų, o už juos meldžiasi. „Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Esame raginami iš jo mokytis atleisti. Visuomet! Visi žinome, kad tai nėra lengva! Atleidimas praplečia širdį, ugdo dalijimąsi, dovanoja ramybę ir taiką. Pirmasis kankinys Steponas mums rodo kelią, kuriuo reikia eiti puoselėjant santykius šeimoje, mokyklos ir darbo vietose, parapijoje ir įvairiose bendruomenėse. Visuomet turime būti pasirengę atleisti.
Atleidimo ir gailestingumo logika visuomet nugali, atveria vilties horizontus. Tačiau atleidimas ugdomas maldoje, nes nelengva atleisti. Malda leidžia visuomet žvelgti į Jėzų. Steponas sugebėjo atleisti savo žudikams, nes kupinas Šventosios Dvasios žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę. Maldoje jis rado stiprybę priimti kankinystę. Ir mes turime labai melsti Šventąja Dvasią, kad apdovanotų stiprybės malone, kuri išgydo mus nuo mūsų baimių, silpnumų, menkysčių ir praplečia širdį, kad galėtume atleisti. Kad visuomet galėtume atleisti, kartojo popiežius.
Prieš palaiminimą popiežius Pranciškus kvietė kreipti žvilgsnius į Jėzaus Motiną Mariją ir į šv. Steponą melsdamas, kad jų pavyzdys padėtų visuomet pasikliauti Dievu, ypač sunkumuose, ir kad jie padėtų pasiryžti tapti gebančiais atleisti vyrais ir moterimis. (SAK / Vatican News)
