Popiežiaus bendroji audiencija. „Aba, Tėve“ – Jėzaus balso įrašas
Audiencijos pradžioje buvo skaitoma šv. Pauliaus laiško romiečiams ištrauka: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Ir laiške galatams apaštalas sako: „O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6). „Du kartus girdime tą patį kreipinį, kuriame sukondensuotas visas Evangelijos naujumas“, – sakė popiežius. Krikščioniui, susipažinusiam su Jėzumi ir jo mokymu, Dievas nėra tironas, kurio reikia bijoti. Krikščionio širdis pilna pasitikėjimo. Jis gali kalbėtis su savo Kūrėju, kreipdamasis į jį: „Tėve“. Šis kreipinys krikščionims toks svarbus, kad buvo išsaugota jo originali aramėjiška forma „Aba“. Iš tiesų Naujajame Testamente yra labai nedaug į graikų kalbą neišverstų aramėjiškų žodžių. Pasak popiežiaus, šie žodžiai – tarsi Jėzaus balso įrašai. O tai savo ruožtu ir „Tėve mūsų“ maldą padaro radikaliai nauja krikščioniška malda.
Sakyti Dievui „Aba“ – tai kur kas daugiau ir intymiau, nei vadinti Dievą Tėvu. Dėl to kai kas ir bando aramėjišką žodį „Aba“ versti žodžiais „tėti“, „tėveli“. Mūsų lūpos taria „Tėve mūsų“, o širdyje mes sakome „tėti“, „tėveli“. Šioje maldoje bendraujame su Dievu kaip vaikas su savo tėvu, su tėčiu, tėveliu. Šie žodžiai alsuoja šiluma, perkelia mus į vaikystę, prieš mūsų akis iškyla tėvo, švelniai paimančio vaiką ant rankų, vaizdas. „Dėl to, brangieji broliai ir seserys“, – sakė Pranciškus, – „kad mūsų malda būtų nuoširdi, privalome turėti vaiko širdį. Neturime manyti, kad esame visiškai savarankiški, nes taip mūsų malda nebus nuoširdi. Turime būti kaip vaikas tėvo glėbyje, kalbėtis kaip su tėčiu, tėveliu.“
Evangelija mums geriausiai paaiškina žodžių „Tėve mūsų“ prasmę, sakė popiežius ir priminė Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15, 11–32). Įsivaizduokime, kad šią maldą taria sūnus palaidūnas, sugrįžęs į tėvo namus. Tėvas jo ilgai laukė, užmiršo visus įžeidimus, o dabar jį karštai apkabina, parodydamas, kaip labai buvo jo išsiilgęs. Čia atsiskleidžia nepaprasta šių maldos žodžių jėga. Šiame palyginime tėvas panašesnis į motiną. Nes juk motinos visada vaikus myli, visada jiems yra geros, net ir tuomet, kai vaikai to nenusipelnę.
„Galbūt ir mums pasitaikys nusisukti nuo Dievo, kaip buvo nutikę sūnui palaidūnui; gal pateksime į vienatvę ir jausimės viso pasaulio palikti; o gal nusidėsime ir mus sukaustys kaltės jausmas. Tomis sunkiomis akimirkomis sukaupkime visas jėgas ir kreipkimės į Dievą: „Tėve“, kaip vaikai sakykime jam: „tėti“, „tėveli“. (JM / VaticanNews)
