Popiežius jauniems kaliniams: galite pasikeisti!
Popiežius Pranciškus ir jaunieji kaliniai susitiko maldos atmosferoje ir, vadovaujant Šventajam Tėvui, dalyvavo atgailos liturgijoje. Popiežius išklausė kelių išpažinčių, palaimino pataisos centro personalą ir gyventojus, paliko dovaną ir pasakė kalbą, kurios leitmotyvas buvo evangelisto Luko perteiktas Viešpaties palyginimas apie pražuvusią ir vėl atrastą avį. „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“, – reziumuoja Jėzus.
Savo pontifikato kelionių metu popiežius beveik visada susitinka su kaliniais. Nepilnamečių pataisos centre Panamoje jis pakartojo keletą krikščioniškų ir humanistinių įžvalgų, kurias jau ne kartą išsakė susitikimuose su laisvę dėl nusikaltimų praradusiais asmenimis arba kalbėdamas apie juos.
Pirmiausia tai, kad pats Jėzus niekada nebijojo prisiartinti prie tų, kurie dėl įvairiausių motyvų įkūnijo socialinį pasipiktinimą ir net neapykantą. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių yra Jėzaus elgesys su muitininkais, kurie turtėjo apiplėšinėdami savo tautą, pelnydami didžiulę panieką.
Jėzus neapsiribojo pasipiktinimu ir neatmetė pasikeitimo, atsivertimo ar įtraukimo į bendruomenę galimybės. Priešingai, jis buvo pasiryžęs „susikompromituoti“, rizikuoti savo reputacija tam, kad pakviestų atnaujinti gyvenimą. Evangelijoje ne kartą matome šiuos du požiūrius: vienas murma, piktinasi, yra aklas. Kitas kviečia atsiversti ir pasikeisti: tai Viešpaties žvilgsnis.
Daug kas nemėgsta ir nepritaria tokiam Jėzaus elgesiui, priešingai, garsiai kritikuoja, keikia ir patį Jėzų prilygina tiems nusidėjėliams, prie kurių jis prisiartina, kad pasiūlytų naują galimybę. Jėzaus priešininkai mano, kad praeitis jau visam laikui nulėmė dabartį ir ateitį. Jie užklijuoja etiketę visam laikui: „šis blogas, o šis geras“, „šis nusidėjėlis, o šis teisus“.
Popiežius Pranciškus ne kartą kritikavo tokį mąstymą: jis neišsprendžia problemų, tačiau dar labiau padalija ir pastato tarp žmonių neregimas sienas. Toks mąstymas ir toliau generuoja atskirtį. Pakanka tik vieno žingsnio toliau, kad dėl tariamo visuomenės gėrio būtų paaukotas ir teisusis. „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“, – tokiais žodžiais buvo pateisintas ir Jėzaus nužudymas ( žr. Jn 11).
Dievo žvilgsnis, kylantis iš Jo širdies, yra kitoks. Viešpats švenčia, kai vaikai sugrįžta į namus. Pats Jėzaus gyvenimas yra kraštutinės Dievo meilės liudijimas, kuriuo siekiama sulaužyti nenaudingos ir abejingos kritikos ratą, pažvelgti į kiekvieno konkretų ir sudėtingą gyvenimą, pasiūlyti atsivertimą, atleidimą ir išgelbėjimo kelią. Ne lengvabūdiškai ar paviršutiniškai, bet sukuriant naujas jungtis, naujus ryšius.
Jėzus laužo uždarumo logiką ne vien tuose, kurie murma apie prasižengėlius, bet juose pačiuose. O tai nėra lengva, nes dažnai yra giliai tikima, jog jei gimei arba tapai „muitininku“, tai juo ir turi mirti. Tačiau Jėzus moko ir kviečia tikėti, kad esame daugiau už etiketes, priskirtas kitų ar pačių sau. Dievas visuose mumyse mato savo vaikus.
Šventasis Tėvas Pataisos namų jaunuoliams pakartojo, kad jie gali ir turi stengtis keistis, ir tai paliudyti – to reikia visuomenei. O ši turi vengti abejingumo ir nejautrumo ligos, nelikti vien smerkiančia ir traiškančia. Visi turi ieškoti naujų kelių. (RK / Vatican News)