PJD dalyvių ir popiežiaus maldos vigilija: „Taip!“
„Brangūs jaunuoliai, labas vakaras!“ – pasisveikino Šventasis Tėvas. Jis aistringai ir karštai kalbėjo apie gyvenimą, apie naują gyvenimą, kurį Jėzus dovanoja, kaip paliudijo prieš tai kalbėję liudytojai.
„Šis gyvenimas nėra išgelbėjimas (virtualioje) debesijoje, kurį galima parsisiųsti, nėra nauja „programėlė“ ar asmeninio augimo technikų pastangų rezultatas. Naujas gyvenimas, kurį Jėzus siūlo, nėra mokymosi vadovas (tutorial), kad susipažintume su paskutine naujove. Viešpaties dovanojamas išgelbėjimas yra kvietimas dalyvauti meilės istorijoje, kuri persipina su mūsų istorijomis, kuri gimsta ir skleidžiasi ten, kur esame, kokie esame ir su kuo esame“, – sakė Šventasis Tėvas, pridurdamas, kad tai Dievas žengia pirmąjį žingsnį ir laukia mūsų atsakymo, mūsų „taip“.
Popiežius priminė Mergelės Marijos „taip“. Jauna mergaitė iš Nazareto nebuvo savo laikų „socialinių tinklų“ žvaigždė, nebuvo nuomonių formuotoja (influencer), tačiau, pati to nesiekdama, tapo moterimi, kuri labiausiai prisidėjo formuojant istoriją. Toks yra krikščioniškas paradoksas: išganymo istorijos veikėjai yra ne šio pasaulio didieji, o mažieji, kurie moka rizikuoti, įveikti abejonę, pasitikėti ir pasakyti „taip“, „tebūnie pagal tavo žodį“.
„Taip“ pasakė jauna pora, kuriai gimė neįgali dukra. Jų nerimas jos laukiant yra suprantamas. Tačiau jie turėjo drąsos patikėti, jog pasaulis nėra vien stipriesiems. Nes pasakyti „taip“ Viešpačiui reiškia drąsą su meile apkabinti gyvenimą tokį, koks jis yra, trapų, menką, neretai lydimą prieštaringumo ir prasmės trūkumo. Tai reiškia būti svetingam ne vien tam, kas tobula ir gryna. Ar tas, kuris neįgalus ir trapus, nėra vertas meilės?
„Klausiu jūsų: ar neįgalus asmuo, trapus asmuo yra vertas meilės?“ – dar kartą paklausė popiežius. „Taip“, – garsiai patvirtino tūkstančiai jaunuolių. Jėzus apkabino, priminė popiežius, raupsuotus, aklus, paralyžiuotus, fariziejus ir nusidėjėlius. Apkabino nusikaltėlį ant kryžiaus ir tuos, kurie jį pakabino ant kryžiaus.
„Kodėl? Nes galima išgelbėti tik tai, ką mylime. Negalime išgelbėti žmogaus, negalime išgelbėti situacijos, jei (jų) nemylime“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jėzus mus išgelbėja, nes mus myli. Mes galime būti perkeisti, nes esame mylimi. Viešpaties meilė yra didesnė už visus mūsų prieštaravimus, trapumą, niekingumą: būtent todėl, kad tokie esame, Jis ir parašė meilės istoriją, apkabino sūnų palaidūną, Jo išsižadėjusį Petrą ir visada padeda vėl atsistoti ant kojų. Todėl tikrasis nuopuolis, kuris iš tiesų sugriauna gyvenimą, yra likti parpuolus ir neleisti niekam padėti atsistoti.
Grįždamas prie iš priklausomybės išsilaisvinusio Alfredo liudijimo, popiežius Pranciškus taip pat kalbėjo apie gyvenimo „šaknis“: darbą, išsilavinimą, bendruomenę ir šeimą. Be šių keturgubų šaknų rizikuojame būti nupūsti ir net pražūti.
„Tai klausimas, kurį mes, vyresnieji, sau turime iškelti; kurį jūs, jaunuoliai, turite užduoti mums, senoliams, o mes turime pareigą atsakyti: kokias šaknis jums duodame, ką pasiūlome, kad jūs galėtumėte augti kaip asmenys?“ – tęsė popiežius Pranciškus. Kaip lengva, pasak jo, kritikuoti jaunuolius ir murmėti. Tačiau būtent vyresniųjų užduotis yra jaunuoliams suteikti ateities galimybes.
„Čia esančių senelių ir tų, kurie mus girdi per komunikacijos priemones, aš klausiu: ką darai tu, kad šiandienos jaunuoliuose gimtų, būtų ateities troškimas? Ar pajėgi kovoti, kad jie gautų išsilavinimą, turėtų darbą, sukurtų šeimą, gyventų bendruomenėje? Kiekvienas iš mūsų, vyresniųjų, turi atsakyti į šį klausimą savo širdyje“, – sakė Pranciškus. Nes, anot jo, viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių jaunuoliai jaučiasi svetimi visuomenei, praranda ar negali atrasti tikėjimo, yra ta, kad yra „neregimi“, tarsi neegzistuoja, nėra pripažįstami ir mylimi.
Šventieji teikia kitokį pavyzdį ir sugeba pakviesti jaunuolius kažkam daugiau, nei, pasakytume šiandien, „kabėti internete“. Popiežius paminėjo gerai Lotynų Amerikoje pažįstamą Don Bosko, jaunuolių ugdytojo, pavyzdį: jis, visų pirma, sugebėjo pamatyti tuos, kurie buvo aplink jį. O tada žengti antrą žingsnį – sukurti su jais bendruomenę, tapti viena šeima, kurios nariai jaučiasi mylimi ir reikalingi. Taip buvo duotos šaknys, kurios padeda pasiekti dangų. Tai Don Bosko ir kitų šventųjų istorija, kurios pavyzdžių reikia mūsų kvartalams, mūsų bažnytinėms bendruomenėms, mūsų ryšiams ir santykiams.
Apie tai, priminė popiežius Pranciškus daugiau nei pusės milijono auditorijai, susitikimo pradžioje kalbėjo mergina iš Palestinos Nirmeen, kuriai tikėjimo ir Dievo meilės atradimas taip pat buvo buvimo bendruomenės dalimi, savasties ir šaknų atradimas.
„Ar visuomenės pažanga išsipildys vien naujausio automobilio turėjimu ar naujausios technologijos rinkoje įsigijimu? Ar tame yra žmogaus didybė? Ar nėra kitko, dėl ko gyventi?“ – pakartojo šventojo iš Lotynų Amerikos Alberto Hurtado klausimą popiežius. – „Aš klausiu jūsų, jaunuolių: norite vien tokios didybės?“
Išgirdęs atsakymą „Ne“ Šventasis Tėvas paragino jaunuolius atsakyti Dievui „Tebūnie“ taip, kaip atsakė Mergelė Marija. Nes taip jie atsivers iš tiesų dideliems dalykams, taip pasaulis iš tiesų taps geresnis: ne todėl, kad jame bus mažiau trapių, silpnų, ligotų ar senų, bet todėl, kad bus daugiau žmonių, kurie drąsiai ir ryžtingai sieks jį perkeisti meile. „Tik meilė mus padaro žmoniškesniais, ne vaidijimasis, ne vien studijos“, – pasakė Pranciškus. – „Nebijokite pasakyti Jėzui, kad ir jūs trokštate dalyvauti jo meilės pasauliui istorijoje, kad esate sukurti kažkam daugiau!“ Jis paprašė melstis už jį, kad ir jis be baimės apkabintų gyvenimą, išsaugotų šaknis ir pasakytų kaip Mergelė Marija: „Tebūnie man pagal Tavo žodį“.
*
Po popiežiaus Pranciškaus kreipimosi į jaunuolius prasidėjo antroji vigilijos dalis. Ant scenos altoriaus adoracijai buvo iškeltas Švenčiausiasis Sakramentas. Įvairiomis kalbomis buvo ištartos maldos ir meditacijos, kurias keitė giesmės ir dainos. Užbaigus maldos budėjimą popiežius sugrįžo į apaštalinę nunciatūrą nakties poilsio. (RK / Vatican News)
