Popiežiaus Pranciškaus pokalbis su jėzuitais Panamoje
Vienas jėzuitas, paminėjęs, jog Pranciškus pats yra buvęs jėzuitų provincijolas praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Lotynų Amerikos visuomenės patyrė daug socialinių konvulsijų, paklausė, kokio bruožo novicijams reikėjo tada, kuris reikalingas ir šiandien?
„Aiškumo sąžinėje“, – atsakė popiežius. Apsimetėliams Jėzaus Draugijoje neturi būti vietos. Aiškumas turi būti lydimas didelio pasitikėjimo.
„Kai esu su novicijais, jiems sakau: žiūrėkite, jei nepriprasite būti skaidrūs jau nuo dabar, geriau išeikite. Nes kitaip bus blogai. Atsisakyti skaidrumo, galbūt dėl savo menkumo suvokimo, yra dalykas, kuris gali įvykti kiekvienu brandos etapu. Tačiau būkite atsargūs: jei tai laiku nepataisoma, ateis metas, kai Jėzaus Draugija nebežinos, kaip elgtis su tuo asmeniu, nes brolystės ryšys, Viešpaties draugų ryšys bus nutrauktas. Žmogus eis pirmyn dumdamas akis, išsisukinėdamas, sirgdamas, naudodamasis bet kuo, kas jam leis elgtis kaip nori“, – kalbėjo Pranciškus. Pasak jo, ir tokiems žmonės rojus neuždarytas, tačiau toks gyvenimas yra bjaurus ir paviršutiniškas. Geriau išeiti iš bendruomenės, galbūt susituokti, susilaukti vaikų ir gyventi ramybėje. Tuo tarpu gyventi be aiškumo sąžinėje yra sustoti prie Draugijos durų ir neįeiti į vidų. Žinoma, tai delikatūs dalykai. Todėl novicijų vyresnysis turi būti nuolankus ir tuo pat metu drąsus žmogus, mokantis klausytis ir pats atverti savo sąžinę dialoge su Dievu. Skaidrumas yra vienas iš svarbiausių dalykų jėzuito pastangoms mylėti ir sekti Viešpatį, pakartojo popiežius. Jis taip pat perspėjo apie pavojų jėzuitišką pašaukimą ir pašaukimų aspektus suvokti vien kaip socialines kategorijas.
Pasaulio jaunimo dienų kontekste popiežiui buvo užduotas klausimas apie virtualią kultūrą, kuri labai paplitusi tarp jaunų žmonių.
„Pažvelkite, virtualus pasaulis suteikia kontaktus, tačiau ne susitikimus. Arba gali suklastoti „susitikimą“, suviliodamas kontaktais“, – pažymėjo popiežius Pranciškus, priminęs įžvalgius filosofo Zygmunto Baumano darbus apie „skystą“, bešaknę visuomenę.
Izoliuotas virtualus pasaulis gali suteikti pasitenkinimą, dirbtinę paguodą, tačiau nesusieja su šaknimis, „pakabina“ ore. Taip, pasak popiežiaus, yra prarandama konkretumo dimensija. Susitikimų pasaulis rizikuoja tapti tik kontaktų pasauliu. Ir tai yra pavojinga. Šiuo požiūriu dirbantieji jaunuolių sielovadoje turi padėti jiems mokėti sutikti kitą asmenį. Ne kad jaustųsi užgožti, bet praturtinti. Šaknis vaikams gali suteikti tėvai ir ypač seneliai. Todėl, anot Pranciškaus, jo dažnas raginimas jaunuoliams susitikti su seneliais nėra idealistinis, bet konkretus: seneliai suteikia šaknis. Reikia kantrybės ir padrąsinimo, nes iš pradžių jaunuoliai nenori kalbėtis, nuobodžiauja, tyli. Tačiau tai pasikeičia. Popiežius prisiminė vieną sielovadinę patirtį, kai pasiūlius jaunimo grupei pagroti gitaromis senelių namuose ji spyriojosi, tačiau kartą nuėjusi nebenorėjo išeiti: tai buvo susitikimas, besuskiriantis nuo beformės, neapčiuopiamos virtualios kultūros patirties. „Šiandien visiems, ypač jėzuitams, reikalinga dorybė yra konkretumas“, – apibendrino Šventasis Tėvas.
Dar vienas klausimas popiežių vėl sugrąžino į praėjusio šimtmečio prieštaravimus Lotynų Amerikoje, kai buvo sumaišties tiek jėzuitų vienuolijos viduje, tiek išorėje, tariamos ir tikros, kalbant apie visuomenės ir jos problemų analizę. Iš tiesų buvo vienas kitas jėzuitas, kurie per daug pasidavė marksistinei analizei, vieno ar kito autoriaus įtakai. Netrūko ir visuotinio visų Lotynų Amerikos jėzuitų pasmerkimo, dedant lygybės ženklą tarp išsilaisvinimo teologijos ir marksizmo. Šitokio susiskaldymo būta pačioje Bažnyčioje. Pranciškus prisiminė vieną darbo kelionę į Romą, kurioje sutiko kitą vyskupą. Pastarasis, paklaustas apie nužudytojo vyskupo Romero bylą, pasakė, kad apie tai net nekalbama, nes jį skelbti šventuoju prilygtų marksizmo kanonizacijai. Buvo daug kitų, kurie galvojo panašiai. Dabar, praėjus laikui, tai kelia šypseną.
Popiežiaus paprašyta pasidalyti mintimis apie tai, kokia yra derama laikysena politikos atžvilgiu. Pasak Pranciškaus, labai skaidriai šie klausimai yra išdėstyti Bažnyčios socialinėje doktrinoje. Evangelija yra politinė ta prasme, kad kreipiasi į kiekvieną asmenį ir kiekvieną visuomenę. Žodis „politika“, deja, dažnai naudojamas šališkoms pozicijoms, kivirčams, korupcijai apibūdinti. Tačiau vienuoliui būti politišku neturi reikšti tapimo aršiu partijos nariu. Jis turi būti tas, kuris siekia padėti visiems siekti brandos Bažnyčios socialinės doktrinos šviesoje. Popiežius taip pat paminėjo kelias politines problemas, kurios jam atrodo svarbios šiandien: pirmiausia kolonizacija, kuri šiandien nebėra geografinė, bet ideologinė ir kultūrinė. Antroji problema yra mūsų, žmonijos, žiaurumas, toliau kuriame vis labiau rafinuotus kankinimo būdus, prie to priprantame. Trečioji problema yra teisingumas ir bausmė iki gyvos galvos, be vilties. Trūksta vilčiai atviros teisingumo kultūros. (RK / Vatican News)
