Pranciškus: technologijai reikia etikos
Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į paradoksą, kuris iliustruoja, jog technologijų pažanga be etinio matmens neatneša trokštamų rezultatų. „Būtent tada, kai žmonija įgijo mokslinį ir technologinį sugebėjimą sukurti Dievo norėtą visuotinai paplitusią gerovę, stebime konfliktų aštrėjimą ir nelygybės augimą“, – sakė jis. Be abejonės, technologijų pažanga leido išspręsti kai kurias problemas, kurios dar visai neseniai atrodė neįveikiamos: už tai turime dėkoti tokius rezultatus pasiekusiems mokslininkams. Iš kitos pusės atsirado naujų sunkumų ir grėsmių, kai kada didesnių nei anksčiau. „Galėjimas padaryti“ rizikuoja aptemdyti tą, „kuris daro“ ir tą, „dėl kurio daroma“. Vien efektyvumo kriterijumi paremta technokratinė sistema neatsako į giliausius žmogaus klausimus. Dar daugiau: ji gali primesti savo logiką tam, kuris ja naudojasi.
Tačiau, pridūrė popiežius, neturime manyti, jog technologija yra žmogui išoriška ar priešiška jėga. Priešingai, tai žmogaus savybė, tai jo būdas gyventi pasaulyje ir apsirūpinti tuo, ko reikia jam pačiam ir kitiems.
„Vis dėlto dabartinė technikos galimybių evoliucija kuria pavojingą apžavą: vietoj to, kad suteiktų žmogaus gyvenimui instrumentus, kurie pagerintų jo priežiūrą, rizikuojama patikėti gyvenimą logikai aparatų, kurie sprendžia jo vertę. Šis apvertimas sukurs blogas nenorimas pasekmes: mašinos ne vien orientuojasi pačios, bet pradeda orientuoti ir patį žmogų. Žmogaus protas tokiu būdu redukuojamas į nuo pasekmių atskirtą racionalumą, kuris nebėra tinkamas žmogui“, – kalbėjo popiežius.
Pasak jo, taip pat žala mūsų planetai, mūsų bendriems namams, daroma beatodairiškai naudojamomis technologijomis ir giliai paliečianti asmenų gyvenimą ir sveikatą, yra ženklas, kad reikia globalios bioetikos. Kalbėti apie tai, veikti, siūlyti universalius kriterijus yra tikinčiųjų pareiga.
Svarbu pabrėžti, jog dirbtinis intelektas, robotika ir kitos technologinės inovacijos turi būti naudojamos tokiu būdu, kad tarnautų žmonijai bei mūsų bendrų namų apsaugai, o ne kenktų, kaip perspėjama kai kuriose prognozėse, dar kartą pabrėžė Šventasis Tėvas.
Pasak jo, vystantis technologijoms turime vėl apsvarstyti ir atskleisti tai, kas specifiškai ir nepamainomai žmogiška. Terminas „dirbtinis intelektas“ daro įspūdį, tačiau jo veikimas iš esmės skiriasi nuo žmogiško žinojimo ir veikimo. Skirtumo nematymas ar ignoravimas gali tapti socialiai pavojingu. Rizika, kad žmogus bus „sutechnologintas“, o ne technologija „sužmoginta“ yra reali: pernelyg skubotai vadinamosioms „protingoms mašinoms“ yra priskiriami žmogiški sugebėjimai.
Šiame kontekste turime geriau suprasti, ką reiškia protas, sąžinė, jausmai, afektyvus intencionalumas, moralinio elgesio autonomija. Bandymas paaiškinti visą mąstymą, jautrumą, žmogaus psichę vien jo fizinių ir organinių dalių funkcijų suma neapčiuopia tikrai žmogiškos patirties ir sąmonės. Dirbtiniai aparatai, kurie simuliuoja žmogiškus sugebėjimus, iš tiesų neturi žmogiškų savybių. Reikia į tai atsižvelgti juos pritaikant, kad jų ypatingas potencialas iš tiesų tarnautų kiekvienam asmeniui ir visai žmonijai.
Iš empirinių mokslų duomenų negalime vesti metafizinių išvadų. Tačiau galime remtis šiais duomenimis mąstyme apie žmogų, antropologijoje, taip pat teologinėje: istorijoje taip visada ir buvo. Dar daugiau, „įsikibimas į anachronistinį sąvokų aparatą, nesugebantį pakankamai aprėpti gamtos, dirbtinumo, įtakos, laisvės, priemonių ir tikslų sąvokų pokyčių, kuriuos lemia naujoji veikimo kultūra, būdinga technologijos erai, prieštarautų mūsų autentiškiausiai tradicijai“, – pažymėjo Pranciškus, kalbėdamas apie poreikį atnaujinti teologinę ir kritinę mintį apie krikščioniško tikėjimo ir moralės santykį šiandien. Tai nėra lengvas, bet būtinas uždavinys, norint neatsilinkti nuo šiandieninių virsmų ir dar kartą parodyti, kaip didieji „tikinčio proto“ mokytojai, jog tikėjimo paveldas atitinka aukščiausias žmogiškumo viršūnes. (RK / Vatican News)
